imunològinė toleráncija, antigeno sukeltas žmogaus arba gyvūno specifinių limfocitų funkcinis neaktyvumas arba žūtis. Imunologinę toleranciją sukeliantys antigenai vadinami tolerogenais. Normaliomis sąlygomis visos organizmo makromolekulės (autoantigenai) yra tolerogenai. Dauguma svetimų antigenų gali būti imunogenai arba tolerogenai, tai priklauso nuo jų fizikinių ir cheminių savybių, kiekio, kokiu būdu patenka į organizmą. Imunologinė tolerancija autoantigenams t. p. yra specifiška. Tai aktyvus procesas, kai T ir B limfocitai neatpažįsta savų antigenų arba po kontakto su savais antigenais jie yra inaktyvinami. Imunologinė tolerancija saviems antigenams gali būti įgyta limfocitų per jų vystymosi, brendimo ir aktyvinimo stadijas. Ji būna centrinė ir periferinė. Centrinė imunologinė tolerancija sukeliama pirminiuose imuninės sistemos organuose (užkrūčio liaukoje, kaulų čiulpuose) dėl nesubrendusių limfocitų kontakto su savais antigenais. Periferinę toleranciją, esant tam tikroms sąlygoms, antriniuose limfiniuose organuose sukelia subrendusių autoreaktyvių limfocitų sąveika su savais antigenais. Suaugusio organizmo imunologinė tolerancija svetimoms makromolekulėms gali atsirasti, jei pakartotinai į organizmą patenka labai didelės arba labai mažos antigeno dozės.
1246
-tolerogenai; -tolerancija