mygis, gyvūnų gyvybingumo sumažėjimas nepalankiu metų laiku. Būdingas tame pačiame areale gyvenantiems šiltakraujams ir šaltakraujams gyvūnams. Įmigę gyvūnai būna nejudrūs, nesimaitina, jų organizme sulėtėja medžiagų apykaita ir kitos fiziologinės funkcijos. Žiemos įmygio metu gyvūno kūno temperatūra nukrinta, kvėpavimas sulėtėja, medžiagų apykaita beveik nevyksta. Pvz., paprastasis ežys įminga, kai aplinkos temperatūra nukrinta žemiau nei 15 °C, o viduržiemį jo kūno temperatūra būna maždaug 6 °C. Įmigusių šikšnosparnių kūno temperatūra būna apie 0 °C. Gyvūnai įminga olose, drevėse, grotose, ten išbūna apie 8 mėnesius. Į žiemos įmygį panašus vasaros įmygis, būdingas dykumose gyvenantiems smulkiems žinduoliams (pvz., tenrekams, starams), t. p. kintančios kūno temperatūros gyvūnams, kurie priklausomi nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės. Pvz., užėjus sausrai dvikvapė žuvis baramunda išdžiūvusio vandens baseino dugne slepiasi po drėgnais lapais ar įsirausia į dumblą, Vakarų Afrikos protopteras įsikasa į dumblą ir apsitraukia gleivingu kokonu.
žiemavietėje įmigę kūdriniai pelėausiai (Myotis dasycneme)
Į žiemos įmygį panašus ir šiltakraujų gyvūnų žiemos miegas. Jo metu gyvūnų medžiagų apykaita, kūno temperatūra mažiau kinta, užmigimo ir prabudimo laikas yra nepastovus, miego laikotarpis trumpesnis. Žiemos miego metu gyvūnai naudoja rudenį kūne sukauptus riebalus. Lokiai žiemos miego metu veda jauniklius. Šaltakraujų gyvūnų (žuvų, varliagyvių, roplių) būsena, artima šiltakraujų žiemos miegui, vadinama hibernacija. Kai kurios žuvys, pvz., dalijos, žiemą gali išgyventi net įšalusios į ledą, o pavasarį vėl atsigauna.