nagininkas, lietuvių kalbos vardažodžių ir įvardžių linksnis, maždaug atitinkantis kitų kalbų instrumentalį (kalbotyros darbuose tuo terminu ir vadinamas). Siejamas su veiksmažodžiais įnagininkas dažniausiai reiškia veiksmo priemonę (važiuoja traukiniu) arba būdą (eina dideliais žingsniais), siejamas su daiktavardžiais, turėdamas būtiną pažyminį, – išorinį daikto ar asmens požymį (peilis šviesiomis kriaunomis). Tam tikros leksinės reikšmės daiktavardžių įnagininkas gali žymėti ir veiksmo vietą (grįžo pamiške), laiką (medžioja naktimis), priežastį (mirė badu), lyginimą (žodis paukščiu išlekia), su emocinės būsenos veiksmažodžiais – būsenos turinį (džiaugiuosi pavasariu). Senovinę draugs (veiksmo bendrininko) reikšmę įnagininkas išlaikė junginiuose su priesagos ‑inas, ‑a veiksmažodiniais būdvardžiais (našlė grįžo vaikais vedina). Sakinyje eidamas vardine tarinio dalimi daiktavardžių įnagininkas dažnai reiškia kintamą būseną ir tuo skiriasi nuo vardininko, kuris gali reikšti ir kintamą, ir pastovią būseną, plg. tėvas buvo seniūnu (kelerius metus) ir tėvas buvo seniūnas.
2352