indnai, grupė tautų, vietiniai Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų gyventojai.
Indėnais vadinami nuo 15 amžiaus – vardas sukurtas pagal europiečių atrastai žemei duotą Vest Indijos pavadinimą. Priklauso mongolidų rasei.
Manoma, iš viso yra 54–75 mln. indėnų, priskaičiuojama daugiau kaip 500 etninių vienetų. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose 21 amžiaus pradžioje užregistruota 291 indėnų etninė grupė ir 200 Aliaskos aborigenų kaimo bendruomenių (iš viso beveik 1 mln. žmonių), jiems įsteigta apie 260 rezervacijų. Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse indėnų tautų mažiau, bet kai kurios jų turi po kelis milijonus žmonių. 21 amžiaus pradžioje Šiaurės Amerikoje gausiausios tautos buvo algonkinai, atapaskai, sijai, irokėzai, Lotynų Amerikoje – kečujai, aimarai, actekai, kičiai, kakčikeliai, majai, mamiai, araukanai. Daugiausia indėnų gyvena Meksikoje (įvairiais duomenimis, 12–23 mln., 2021), Gvatemaloje (6,4 mln., 2021), Peru (4,1 mln., 2021), Čilėje, Bolivijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugybę smulkių genčių dar iki europiečių pasirodymo Amerikoje asimiliavo valstybes sukūrę inkai ir actekai, keliasdešimt genčių išnyko per kolonijinius užkariavimus ir tuoj po jų. 21 amžiaus pradžioje kai kurios indėnų gentys, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, gausėja.
indėnų mapučių menas (Patagonija, Čilė)
Indėnai kalba indėnų kalbomis. 21 amžiaus pradžioje didžioji dalis indėnų kalba valstybine šalies, kurioje gyvena, kalba, bet apie 50 % yra dvikalbiai – namuose vartoja gimtąją kalbą. Kečujų kalba turi valstybinės kalbos statusą (greta ispanų) Bolivijoje ir Peru, aimarų – Bolivijoje, gvaranių kalba – Paragvajuje.
Dauguma Šiaurės Amerikos indėnų yra protestantai ir katalikai, Pietų Amerikos absoliti dauguma – katalikai. Kai kurios gentys ir 21 amžiaus pradžioje išlaikė tradicinius tikėjimus (gamtos kultai).
Indėnų grupės
Pagal apgyventas teritorijas ir ūkio bei kultūros tipą indėnai skirstomi į kelias grupes.
Subarkties medžiotojai ir žvejai gyvena Šiaurės Kanadoje ir Aliaskoje, tradiciniai verslai – jūrinių žinduolių, šiaurinių elnių bei kitų žvėrių medžioklė, žvejyba.
Šiaurės vakarų pakrantės medžiotojai, žvejai ir rinkėjai vertėsi banginių bei kitų jūrinių žinduolių, šiaurinių elnių, kailinių žvėrių medžiokle, rinko laukinius vaisius, uogas, valgomuosius augalus.
Kalifornijos medžiotojų ir rinkėjų svarbiausi verslai – žvejyba, medžioklė, rinkimas.
Rytinių ir pietrytinių Šiaurės Amerikos rajonų žemdirbių (rytinių miškų indėnai) pagrindinis verslas – lydiminė žemdirbystė (kukurūzai, pupelės, tabakas, saulėgrąžos, persėjos, kanapės, žirniai, aguročiai).
Didžiųjų Lygumų raitieji medžiotojai (Didžiųjų lygumų indėnai) daugiausia medžiojo bizonus, įvairių rūšių elnius, briedžius, antilopes.
Prerijų indėnai derino medžioklę (daugiausia bizonų) su lydimine žemdirbyste: vyrai tik parengdavo sėjai dirvą, o sėjo, prižiūrėdavo pasėlius ir derlių nuimdavo moterys.
Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakarių ir Šiaurės Meksikos žemdirbiai ir gyvulių augintojai (pietvakarių indėnai) vertėsi sausmine ir drėkinamąja žemdirbyste (kukurūzai, pupelės, saulėgrąžos, pipirai, nuo 18 amžiaus ir vilnamedžiai, kviečiai, vaismedžiai), 18 amžiuje pagal europiečių pavyzdį pradėjo auginti naminius gyvulius, medžioklė tapo tik pagalbiniu verslu.
Vidurio ir Pietų Meksikos, Centrinės Amerikos, Didžiųjų Antilų salų ir Andų indėnai (Andų indėnai žemėlapyje pažymėti kaip Vidurio Karibų, Vidurio Andų indėnai) vertėsi intensyvia drėkinamąja, kai kur – lydimine žemdirbyste (kukurūzai, vilnamedžiai, daržovės, vaisiai), kai kurios gentys vertėsi žvejyba bei medžiokle, gyvulininkyste.
Pietų Amerikos atogrąžų žemumų indėnų (indėnai lygumų medžiotojai ir rinkėjai, Gvianos, Amazonės, Rytų Brazilijos indėnai) pagrindinis verslas – žemdirbystė ir žvejyba bei medžioklė (naudojo strėles su užnuodytais antgaliais).
Chaco lygumos (Pietų Amerikoje) indėnai daugiausia vertėsi žemdirbyste, rinkimu, medžiokle.
Pietų Amerikos stepių ir pusdykumių klajokliai (pampos indėnai), gyvenantys Patagonijoje ir Ugnies Žemėje, daugiausia medžiojo kanopinius žinduolius.
Čilės salyno ir Pietvakarių Ugnies Žemės indėnai medžiojo ir rinko jūrų produktus. Daugelis Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų genčių vertėsi ir įvairiais amatais: audimu, keramika, dailiuoju medienos apdirbimu, papuošalų gamyba. 21 amžiaus pradžioje daug indėnų dirba pramonėje, transporte, paslaugų sferoje.
Gyvensena
indėnai kečujai Kito centre (Ekvadoras, 2004)
Tradiciniai gyvenamieji būstai – vigvamai, įvairios palapinės, kailiais bei medžių šakomis dengti statiniai iš karčių, trobelės iš molio ir akmens, medžių žieve dengti karkasiniai vadinamieji ilgieji namai, plūkto molio ir nedegtų plytų namai‑kaimai (pueblai), tradiciniai ginklai – lankas ir pučiamasis vamzdis su strėlėmis (strėlytėmis), tradiciniai papuošalai – iš plunksnų. Iš indėnų europiečiai išmoko auginti tabaką, kukurūzus, bulves, maniokus, vilnamedžius. Jau 17–18 amžiuje indėnai daug ką buvo perėmę iš europiečių buities (maisto produktų gamyba, namų apyvokos daiktai, žvejybos ir medžioklės įrankiai, šiek tiek vėliau ir europietiški drabužiai, kartu neatsisakė mokasinų bei kailinių dangalų). Miškų ir kalnų indėnai labiau išlaikė tradicinę buitį.
709
Indėnų istorija
Šiaurės Amerikos indėnai ikiistoriniais laikais
Pietų Amerikos indėnai ikiistoriniais laikais
Indėnų protėviai daugiau kaip prieš 12 000 prieš Kristų atsikėlė iš Sibiro per sąsmauką, kuri 9000 prieš Kristų pasibaigus ledynmečiui atsidūrė po Beringo sąsiauriu (kitų manymu, pirmieji žmonės galėjo pereiti Beringo sąsiauriu per ankstesniojo, apie 35 000 prieš Kristų, buvusio apledėjimo laikotarpį, atplaukti iš Okeanijos salų, vėliau juos galėjo nustelbti atvykėliai iš Azijos). Beveik visi indėnų tikėjimai skelbia, kad žmonės čia gyveno nuo pasaulio sukūrimo. Dauguma indėnų iki europiečių pasirodymo buvo klajokliai arba pusiau klajokliai, bet kai kur (dabartinės Meksikos teritorijoje ir Anduose, kai kurių mokslininkų manymu, ir Misisipės slėnyje) sukūrė išplėtotas civilizacijas.
indėnų laiveliai ir portugalų laivai 18 a. Kanadoje (Josepho‑François Lafitau piešinys, saugomas Morkaus nacionalinėje bibliotekoje Vencijoje)
Iš Europos į Ameriką pirmieji apie 1000 atvyko vikingai, bet čia neįsitvirtino. Indėnų gyvenimo būdą visiems laikams pakeitė 15–19 amžiuje į Ameriką atvykę europiečiai. Kolonizavimo laikotarpiu buvo sunaikinta daug vietos kultūrų, kai kurių mokslininkų manymu, apie 80 % senųjų gyventojų mirė nuo epidemijų, dalis žuvo per karus ar buvo išvaryti iš savo gimtųjų vietų (pirmosios K. Kolumbo atrastos aravakų tautelės gyventojai Haičio saloje, apie 250 000 žmonių, visiškai išnyko iki 1650). Karibų jūros indėnai buvo verčiami vergais. Daugelis išlikusiųjų (pirmiausia Ispanijos kolonizuotuose kraštuose) priėmė katalikų tikėjimą, perėmė lotyniškus rašmenis (1523 Meksikoje ispanai įkūrė vieną pirmųjų indėnų mokyklų). Sudėtingai klostėsi indėnų ir europiečių santykiai plečiantis Jungtinių Amerikos Valstjų teritorijai. Po daugybės vietinių karų pagal 1830 Indėnų perkėlimo aktą ištisos indėnų gentys buvo priverstos išsikelti į vakarus nuo Misisipės. Vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė ėmė kontroliuoti ir šią teritoriją.
1876 Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės sprendimu visi indėnai ilgainiui buvo perkelti į rezervacijas.
20 amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose gyveno mažiausias per visą Jungtinių Valstijų istoriją indėnų skaičius. 1924 šiai gyventojų daliai suteikta Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybė. Indėnų prievartinę asimiliaciją sustabdė 1934 Indėnų pertvarkymo aktas, pagal kurį gentims leista sudaryti savivaldos institucijas, pavaldžias federacinei vidaus reikalų ministerijai. Po Antrojo pasaulinio karo išsiplėtus judėjimui dėl indėnų teisių 20 amžiaus 8 dešimtmetyje genčių administracijų teisės išplėstos, buvo patenkinti daugelio Jungtinių Amerikos Valstijų autochtonų reikalavimai atgauti turėtas žemes (1971 Aliaskos inuitai ir aleutai gavo 962 mln. dolerių kompensaciją, jiems patvirtinta 16 mln. hektarų žemės nuosavybė). Jiems priklausančiose teritorijose veikia Jungtinių Amerikos Valstijų federacinį statusą turinčios pačių indėnų sudarytos vyriausybės.
Montesuma, Meksikos karalius (raižinys iš A. Thevet knygos Tikrieji įžymių žmonių – graikų, lotynų ir pagonių – portretai, Paryžius, 1584)
Kanados indėnai ir eskimai nuo europiečių nukentėjo mažiau. Čia nevyko tokie karai su indėnais kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagal 1876 Indėnų aktą Kanados indėnai pripažinti piliečiais. 1999 buvusioje Šiaurės vakarų teritorijoje (apie 2 mln. km2) įkurtas Nunavutas, vienos gausiausių eskimų etninių grupių – inuitų – savavaldė teritorija. Tais pačiais metais savivaldos teisė pripažinta Britų Kolumbijoje gyvenantiems indėnams. 21 amžiaus pradžioje indėnai sudarė apie 2 % Kanados gyventojų.
Amazonės indėnai (Brazilija)
Amerikos autochtonai mažiau nustelbti Lotynų Amerikoje (išskyrus Karibų jūros salas). Šiame regione indėnų neliko tik Urugvajuje. Rasiniu požiūriu europiečiai vyrauja Argentinoje ir Kosta Rikoje, kitur daugumą gyventojų sudaro metisai (europiečių ir indėnų palikuoniai) ir indėnai (Meksikoje, Bolivijoje, Panamoje, Peru šios grupės sudaro 85 % gyventojų, Ekvadore 90 %, dar daugiau – Čilėje, Hondūre, Salvadore, Paragvajuje). Šių šalių istorija iš esmės ir yra naujųjų laikų Lotynų Amerikos indėnų istorija. Tik nedidelė indėnų dalis (1,5 % Lotynų Amerikos indėnų) tebegyvena gentimis (daugiausia Brazilijoje, Kolumbijoje, Panamoje, Venesueloje, Paragvajuje). Dėl tarp metisų ir indėnų išplitusio skurdo Lotynų Amerikoje populiarios įvairios revoliucinės ideologijos (marksizmas, maoizmas), kurios derinamos su tradiciniais tikėjimais ir katalikybe. Šių šalių vyriausybės laiko indėnų judėjimą nestabilumo šaltiniu. 2001 Peru prezidentu pirmąkart išrinktas indėnas (Alejandro Toledo).