indėnų kalbos

indnų kabos, Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų čiabuvių kalbos.

Paplitimas

Pavadinimas rodo geografinį kalbų paplitimą, bet ne genetinės giminystės ryšius. Visuotinai pripažintos genetinės klasifikacijos nėra. Dėl didelės kalbų įvairovės ir menkos rašto tradicijos kol kas nepavyko nustatyti, ar visos indėnų kalbos susijusios giminystės ryšiais; spėjimai dėl genetinių ryšių su Azijos kalbomis t. p. neįrodyti. Indėnų kalbos, jų šemos paplitusios labai nevienodai, kalbančiųjų skaičius įvairuoja nuo kelių šimtų (daugelio Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados indėnų kalbos) iki 5–6 mln. (kečujų kalba Anduose – Peru ir gretimose šalyse). Kalbančiųjų skaičius (ypač Centrinėje ir Pietų Amerikoje) sunkiai nustatomas ir dėl oficialių duomenų stokos bei paplitusios dvikalbystės. Iš viso indėnų kalbomis kaba 18–25 mln. žmonių (daugiausia Centrinėje ir Pietų Amerikoje); Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tik apie 0,5 mln. Bolivijoje, Paragvajuje ir Peru vartojamos indėnų kalbos (aimarų, kečujų, gvaranių) įgavo oficialiųjų kalbų statusą kartu su ispanų kalba.

Kalbininkai skiria 16 indėnų kalbų makrošeimų, kurios skirstomos į mažesnes šeimas (iš viso 25–30); apie 20 indėnų kalbų kol kas laikomos izoliuotomis, neturinčiomis aiškių genetinių sąsajų. Ikikolonijiniu laikotarpiu buvo virš 1000 indėnų kalbų, bet dėl kolonizatorių vykdyto genocido ir kultūrinės priespaudos jų nuolat mažėjo: 20 a. 8 dešimtmečio pabaigoje indėnų kalbų buvo apie 860, 21 a. pradžioje – apie 700. Didžiausios Šiaurės Amerikos indėnų kalbų šeimos: eskimų ir aleutų (6 kalbos; jos dažnai siejamos ir su senosiomis Sibiro kalbomis, o pagal etninę priklausomybę dar skiriamos prie paleoazijiečių kalbų), nadene (32 kalbos, žinomiausia – navahų kalba, vartojama Arizonoje ir Naujojoje Meksikoje, apie 120 000 žmonių), algonkinų (30 kalbų, žinomiausios – kri ir odžibvių kalbos, vartojamos Kanadoje, maždaug po 50 000 žmonių, 19 a. buvo sukurtas savitas skiemeninis raštas), sališų (23 kalbos), sijų (21 kalba). Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose ir Centrinėje Amerikoje paplitusios actekų ir tanų (30 kalbų, svarbiausia – actekų, ja kalba apie 1 mln. Meksikos gyventojų, iki 16 a. vartojo piktografinį raštą, vėliau lotyniškais rašmenis), hokų kalbos (36) bei penučių makrošeima (69 kalbos; šiai šeimai priklauso ir majų kalbos, kurių svarbiausia – Jukatano pusiasalio majų kalba, tarp indėnų kalbų užimanti išskirtinę poziciją dėl senos rašytinės tradicijos, nors majų civilizacijos klestėjimo laikotarpio 3–9 a. hieroglifų tekstai sunkiai iššifruojami). Svarbiausios Pietų Amerikos indėnų kalbų makrošeimos: Andų (apie 250 kalbų; gausiausia ir geriausiai ištirta kečujų kalba, vartojama Peru ir gretimose šalyse), čibčų (apie 50 kalbų, vartojamų Pietų Amerikos šiaurinėje dalyje), že, panojų ir karibų (apie 270 kalbų, vartojamų Brazilijoje ir Karibuose).

Gramatinės ypatybės

Indėnų kalbų morfologinė ir sintaksinė struktūra labai sudėtinga. Daugeliui būdinga inkorporacinė (polisintetinė) struktūra: vieną žodį gali sudaryti daugelis leksinių ir gramatinių morfemų, atitinkančių kitų kalbų sakinius arba žodžių junginius. Vietoj asmeninių įvardžių dažniausiai vartojami veiksnio ir papildinio asmenį žymintys veiksmažodžių prefiksai ir sufiksai. Kai kurios indėnų kalbos turi obviatyvą, dar vadinamą ketvirtojo asmens forma; jis vartojamas kalbėjimo situacijoje ne taip svarbiems asmenims žymėti. Įvardžių ir veiksmažodžių dažnai skiriama inkliuzyvinė (adresatą apimanti) ir ekskliuzyvinė (adresato neapimanti) daugiskaita. Moteriškosios ir vyriškosios giminių skyrimas būdingas nedaugeliui indėnų kalbų, dažniau skiriamas gyvumas ir negyvumas (giminė). Daugelis indėnų kalbų turi ir fonetinių savitumų: paplitusios toninės kalbos (turi ne kirčio, o tono skirtumų); kai kuriose sališų kalbose žodžius gali sudaryti vien priebalsiai (tokie žodžiai tarsi šnibždami).

Tyrinėjimai

Kolonijų valdininkų ir misionierių poreikiams skirtų indėnų kalbų aprašų pasirodė 16 a., moksliniai tyrimai prasidėjo 19 a., suintensyvėjo 20 a. pradžioje (tyrė žymūs antropologai ir kalbininkai F. Boasas, E. Sapiras, L. Bloomfieldas); jų tyrimai turėjo įtakos 20 a. lingvistikos metodams. Ištyręs hopių kalbą (Arizona) ir palyginęs ją su anglų kalba antropologas B. L. Whorfas iškėlė mintį, kad kalbos struktūra lemia žmogaus mąstymą (vadinamoji Sapiro ir Whorfo hipotezė). Indėnų kalbų duomenimis dažniausiai remiasi kalbų tipologai. Sparčiai nykstant indėnų kalboms pastaraisiais dešimtmečiais bandoma kuo išsamiau jas ištirti, saugoti ir atgaivinti. Įvairių nevyriausybinių organizacijų programos nuo 1990 finansiškai remiamos pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso priimtus Amerikos čiabuvių kalbų įstatymus (Native American Languages Acts).

481