indnų literatūrà. Iki 16 a. Amerikos kolonizacijos vyravo legendos apie gentis, mitai, pasakos, darbo dainos, patarlės, himnai, epiniai pasakojimai. Kai kurie kūriniai užrašyti piktografiniu raštu. Šiaurės Amerikoje išliko epas Valam Olum (5 dalys, užrašytas 17 amžiuje). Labiausiai išplėtota buvo majų, actekų, inkų, kitų Centrinės Amerikos ir Andų tautų literatūra. 16–18 a. kurta vadų, pergalių, dievų šlovinimai, maldos, pranašystės (majų knyga Čilam Balam, užrašyta 16–17 a.), užkeikimai, istoriniai epai (kičių Popol Vuh, užrašytas 16 a.), kronikos, didaktiniai, dramos kūriniai (kičių Rabinalači, užrašytas 1850, inkų Oljantajus, užrašytas 16 amžiuje). Poezijoje ryšku karo, pavasario, likimo, gamtos, meilės temos. Užkariavus Ameriką rašyta lotyniškaisiais rašmenimis. 19 a. susikūrus valstybėms Lotynų Amerikoje pradėta leisti literatūra kečujų, aimarų, gvaranių ir kitomis indėnų kalbomis. 20 a. buvo kuriama tautosaka, liaudies drama, poezija, romanai, novelės. Plėtojamos indėnų praeities, jų santykių su baltaisiais, tautinės tapatybės temos. Tradicinės vertybės siejamos su šiuolaikinės kultūros problemomis. Indėnų literatūra turėjo įtakos Lotynų Amerikos rašytojams, indigenizmo atstovams. Indėnai rašytojai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje priklauso tų valstybių literatūrai. Žymesni atstovai Jungtinėse Amerikos Valstijose – N. S. Momaday (g. 1934), G. Vizenoras (g. 1934), M. Silko (g. 1948), H. Geiogamahas (g. 1945), L. Erdrich (g. 1954), Kanadoje – Pilkoji Pelėda, T. Highway, W. Keonas, Alootoch Ypellie. Su indėnų literatūra sietina ir literatūra apie indėnus. Joje ilgą laiką vyravo indėnai, kaip žiaurių bedievių raudonodžių, įvaizdis. 19 a. pradžioje Jungtinių Amerikos Valstijų romantizmo literatūroje indėnus imta šlovinti kaip kilnius laukinius, vaizduota baltųjų agresija ir indėnų kerštas, jų buitis (J. F. Cooperio romanai), mitologija, santykis su gamta (H. W. Longfellow, C. Sealsfieldas, F. A. Strubbergas). 19 a. antroje pusėje populiariojoje kultūroje vėl iškilo barbariškų laukinių stereotipas. Kartu plėtotas išsamiai etnologiškai pagrįstas realistinis indėnų vaizdinys. Jis tapo naujos gyvensenos ir gamtos harmonijos simboliu, naudotu pramoninei vartotojiškai visuomenei kritikuoti (K. Kesey). Lietuvių kalba paskelbta indėnų pasakų, dainų, H. W. Longfellow (Hiavatos giesmė), J. F. Cooperio (pentalogija apie Odinę Kojinę), K. Kesey (Skrydis virš gegutės lizdo), Pilkosios Pelėdos ir kitų rašytojų kūrinių.
2271