indigenãtas (pranc. indigénat < lot. indigena – vietinis, čiabuvis, kraštietis), pagal Abiejų Tautų Respublikos teisę svetimšalio bajoro įsiteisinimas valstybėje.
Indigenatas buvo įgyjamas šiomis Abiejų Tautų Respublikos Seimo nustatytomis sąlygomis (jos 1593–1775 buvo tikslinamos): bajorystė kilmės (gimimo) krašte, mažiausiai trečios kartos bajorystė (jei jos nėra, būtina dalyvauti trijuose karo žygiuose), kiti nuopelnai Abiejų Tautų Respublikai, ištikimybės priesaika, žemės nuosavybė (ne mažiau kaip 200 000 auksinų vertės), katalikų tikėjimas. Pagal 1641 Seimo nutarimą, indigenatą galėjo suteikti tik Seimas.
Pirmieji indigenatą įgijo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro sūnėnai broliai Andriejus ir Baltazaras. T. Czackio apskaičiavimu, Abiejų Tautų Respublikoje indigenatą ligi valstybės žlugimo įgijo 355 asmenys.
2452