Ìndijos architektūrà
Senieji laikai
Indijos architektūros palikimas siekia bronzos amžių (Harappos kultūra). Statyta taisyklingo stačiakampio plano, gynybinėmis sienomis apjuosti miestai (Harappa, Mohendžo Daro, Kalibanganas, Lothalis) su plačiomis (iki 10 m), į pasaulio šalis orientuotomis gatvėmis.
vadinamoji trečioji stupa Sanči (2 a. pr. Kr.)
Visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai buvo dviejų arba trijų aukštų, iš degtų plytų. Apie nuo 6 a. pr. Kr. statytų medinių pastatų formas galima spręsti iš išlikusių skulptūrinių reljefų (Sanči, Mathura, Bodh Gaja), uolose iškaltų kompleksų dekoro (Kondane, prie Bombėjaus, 1 a. pr. Kr.), literatūros šaltinių. Nuo apytikriai 6 a. pr. Kr. pradėta statyti vienuolynai, kurie buvo religijos, mokslo ir meno centrai (Nalandos vienuolyno prie Patnos liekanos, apie 5 a. pr. Kr., pasaulio paveldo vertybė, nuo 2016). Maurjų dinastijos valdymo laikotarpiu (4–2 a. pr. Kr.) klestėjo miestai (Pataliputra, Taksila, Mathura). Juose statyta rūmai (valdovo Ašokos Pataliputroje), prabangūs gyvenamieji namai su vidiniais kiemais, visuomeniniai pastatai.
Pradėjo plisti stupos (didžioji stupa Sanči, su kitais budistų statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1989), akmeninės kolonos – stambhos (Ašokos stambha Sarnathe, prie Varanasi, 243 pr. Kr.), budistų vienuolių susirinkimų salės su celėmis viharos, trinavės šventyklos su apsidėmis čaitjos (Taksiloje, dabar Pakistanas), uolose iškaltos šventyklos (daugiausia plito Maharaštros valstijoje), t. p. kvadratinio, stačiakampio, apskrito, elipsinio plano šventyklos.
4 amžius–6 amžiaus pirmoji pusė
Guptų dinastijos laikotarpis (320–540) laikomas Indijos civilizacijos klasikiniu, arba aukso, amžiumi. Į šiaurę nuo Narmados upės buvo pastatyta šimtai budistų ir hinduistų šventyklų. 4–5 a. pradėta statyti akmeninės šventyklos su portikais ir plokščiu stogu (Kankali Devi šventykla Tigovoje, prie Džabalpuro, 5 a. pirma pusė), apskritu dengtu apėjimu (Parvatės šventykla Načnoje, Radžasthano valstija, 5 a. vidurys), piramidės formos bokštu (Dešavataros šventykla Deoghare, prie Džhansi, 5 a. antra pusė).
Išliko nuo 5 a. statytų piramidės formos plytinių šventyklų (hinduistų šventykla Bhitargaone, prie Kanpuro, 5 a. vidurys, budistų Mahabodhi šventyklos kompleksas Bodh Gajoje, prie Patnos, 5–6 a.; šis – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2002). Prie šventyklų dažnai buvo maldininkams skirtos salės (vadinamosios mandapos), kurių perdangas rėmė kolonos. Į pietus nuo Narmados upės plito uolose iškaltos šventyklos, daugiausia – apsidinės čaitjos ir viharos (budistų vienuolynų kompleksas Adžantoje, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983, budistų šventyklos Aurangabade ir Baghe, prie Raipuro, abi 5 a. antra pusė). Pastatyta nedidelių plytinių šventyklų su apsidėmis, cilindriniais skliautais (hinduistų šventykla Čezarloje, prie Vidžajavados, 5 amžius).
6 amžiaus antra pusė–13 amžius
Brihadyšvaros šventyklos gopura Thandžavure (11–12 a.)
rathų kompleksas Mahabalipurame (7 a.)
Suirus Guptų imperijai (6 a. viduryje) Indijoje susikūrė dešimtys valstybių, kuriose klostėsi savitos architektūros mokyklos. 6–7 a. susiformavo šiaurinių šventyklų (vadinamosios nagara; plito Centrinėje Indijoje, Orissos, Radžasthano, Gudžarato, Kašmyro valstijose) ir pietinių šventyklų (vadinamosios dravida; plito Maharaštros, Tamil Nadu, Andhra Pradešo, Karnatakos valstijose) statybos tradicijos. Šiaurinės šventyklos pagrindiniam tipui (vadinamoji latina) būdinga nuo pagrindo kylantis, vertikaliomis įrėžomis suskaidytas parabolinio kontūro bokštas su dantytu disku amalaka viršuje (Parašuramešvaros šventykla, 8 a, Lingaradžos šventykla, apie 1000, abi Bhubanešvare). Dažnai latinos tipo šventyklos statytos su portikais, ant postamento, su papildomomis kampinėmis šventyklomis, įvairios paskirties salėmis mandapomis (dažniausiai dengiamos vadinamuoju pleištiniu, phamsanos tipo stogu), aptvertos siena su vartais (toranomis).
Apie 11 a. iš latinos tipo šventyklos išsirutuliojo šekharės (ypač plito Centrinėje Indijoje; Kandarja Mahadevos šventykla Khadžuraho, 11 a., su kitais 9–13 a. statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986), bhūmijos (ypač plito Malvos plynaukštėje ir Dekano plokščiakalnyje; Udajesvaros šventykla Udaipure, 11 a.) šventyklų tipai.
10–13 a. šventyklos tapo puošnesnės, sudėtingesnių planų ir kompozicijos, jų išorė gausiau puošta skulptūriniu dekoru (Saulės šventykla Konarake, prie Bhubanešvaro, 13 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984). Pietinės šventyklos pagrindiniam tipui (vadinamoji kūtina) būdinga laiptuotos piramidės pavidalo bokštas su kupolu (sikara) viršuje, ant į viršų žemėjančių piramidės aukštų pastatytos įvairių formų mažos šventyklėlės (Vaikuntha Perumalio šventykla Kančipurame, 8 a. vidurys). Didelėse uolose iškalta šventyklų ir vienuolynų kompleksų (keturios Šivos šventyklos Elefantoje, 7–8 a., pasaulio paveldo vertybės, nuo 1987, 34 vienuolynų ir šventyklų kompleksas Eloroje, 6–13 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983), pastatyta vežimo pavidalo šventyklų rathų (šventyklų kompleksas Mahabalipure, 7–8 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984), antžeminių šventyklų su bokštais (vimana; Brihadyšvaros (Brihadisvaros) šventykla Thandžavure, 11 a. pradžia, Brihadyšvaros šventykla Gangaikondačolapure, Airatesvaros šventykla Darasurame, abi prie Thandžavuro, 11–12 a., visos pasaulio paveldo vertybės, nuo 1987), su vartų statiniais (vadinamosiomis gopuromis; Kailasanathos šventykla Kančipurame, 8 a., Didžiosios Šivos šventykla Čidambarame, prie Kudaluro, 12–13 a., Sundara Pandjos gopura Džambukešvaros šventykloje Tiručirapali, 13 amžius).
10 a. Dekano plokščiakalnio teritorijoje (daugiausia Karnatakos valstijoje) susiklostė vesaros tipo šventyklos (Virupakšos šventykla Pattadakale, prie Bidžapuro, 740, Kailasos šventykla Eloroje, 758–773, abi su kitomis šventyklomis – pasaulio paveldo vertybės; Hoisalesvaros šventykla Halebide, prie Maisoro, 12 a.), kuriose susijungė pietinių ir šiaurinių Indijos šventyklų bruožai.
12 a. viduryje–17 a. Tamil Nadu valstijoje šventyklas juosiant vis naujomis sienomis su gopuromis jos išsiplėtė į didžiulius urbanistinius kompleksus (Ranganathos šventykla Srirangame, prie Thandžavuro, 12–17 a., Minaksi šventykla Madurajuje, 17 amžius). Pastatyta rūmų kompleksų (šventyklų ir rūmų kompleksas Hampi, prie Bellary, 14–16 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986).
14–16 amžius
Nuo 11 a. Indijos šiaurinėje ir centrinėje dalyje (Pietų Indijoje nuo apytikriai 15 a.) pradėjo plisti islamo menas. Susiliejus islamo ir vietinėms architektūros tradicijoms susiklostė indų islamo stilius. Delio sultonato laikotarpiu (13 a. pradžia–16 a.) plėsti senieji miestai (Delis, Patna, Lahoras, dabar Pakistanas), pastatyta tvirtovės tipo miestų (Firozabadas, 14 a. vidurys, Gulbarga, apie 15 a., Ahmadabadas, 1411, jo senamiestis – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2017).
Statyta mečetės (Alatos mečetė Džaunpure, 1377–1404, Didžioji mečetė Ahmadabade, 1423, ši tapo vėlesnių mečečių prototipu Indijoje), minaretai (Kutbo minaretas Delyje, 13 a. pradžia, su kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1993), medresės (Feroz-šacho medresė Delyje, 1320–1415), mauzoliejai (Ibrahimo Rozos mauzoliejus Bidžapure, 1615), rūmų ansambliai, gyvenamieji namai.
Didžiųjų Mogolų imperijos laikotarpiu (valdė 1526–1858) įkurta naujų tvirtovės tipo miestų (Fatehpur Sikri, 16 a. antra pusė, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986; Allahabadas, Faridabadas, Faizabadas, Moradabadas, Džaipuras).
Vadinamojo mogolų stiliaus architektūra (indų islamo stiliaus atmaina) suklestėjo 16 a. viduryje–17 a. (ypač valdant imperatoriui Akbarui, 1556–1605). Daugiausia statyta Agroje, Allahabade, Delyje, Fatehpur Sikri. Žymiausi to laikotarpio statiniai: Delyje – imperatoriaus Humajuno mauzoliejus (1570, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1993), Raudonasis fortas (1648), Didžioji mečetė (1656, viena didžiausių mečečių Indijoje); Agroje – Raudonasis fortas (1565–74, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983), Tadž Mahalis (1631–48, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983); Fatehpur Sikri – Didžioji mečetė (1571) su monumentaliu portalu ir kiti. Daugiausia statyta iš raudono smiltainio ir balto marmuro. Būdinga stačiakampis frontonas su arkine niša, kupolai, kolonados, atviri portikai, galerijos. Pastatų sienos gausiai puoštos augaliniais ir geometriniais ornamentais, įvairiaspalve mozaika.
17–19 amžius
Kolonijiniu laikotarpiu Indijos architektūros raidai turėjo įtakos Vakarų Europos menas. Pirmieji kolonijinio stiliaus statiniai pastatyti 16 a. antroje pusėje Senajame Goa (Goa valstija; barokinė Gerojo Jėzaus bažnyčia, 1594–1605, su kitomis bažnyčiomis ir vienuolynais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986). Kolonizuotoje Indijos teritorijoje pastatyta naujų miestų (Madrasas, Kalkuta, Pondicherry), plėsti senieji (ypač Bombėjus).
Maisoro valdovo Haidaro Ali šeimos mauzoliejus Šrirangapatnoje (1784)
Hava Mahalis, arba Vėjų rūmai, Džaipure (Radžasthano valstija, 1799)
18–19 a. daugiausia pastatyta neoklasicistinių (1000 durų rūmai Muršidabade, prie Baharampuro, 1837, architektas D. McLeodas, dabar Hazarduari muziejus) ir neogotikinių (Universiteto salė, 1878, architektas G. G. Scottas, Viktorijos geležinkelio stotis, 1887, architektas F. W. Stevensas, dabar vadinama Čhatrapati Šivadzi – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2004; abi Bombėjuje) pastatų su vietinės architektūros elementais. Pastatyta katalikų sakralinių (Šv. Jono bažnyčia Kalkutoje, 1787, Šv. Jurgio katedra Madrase, 1816), visuomeninių, administracinių (Vyriausybės rūmai Kalkutoje, 1803, architektas C. Wyattas, Kalkutos pinigų kalykla, 1831, architektas W. N. Forbesas, rotušė Bombėjuje, 1823, architektas T. Cowperis), pastatų, rezidencijų, gyvenamųjų namų. Jų architektūroje Europos kolonizatorių įvežtos naujos architektūrinės formos neužgožė vietinių architektūros tradicijų.
20 amžius–21 amžiaus pradžia
Maisoro maharadžos rūmai Maisore (1912, architektas H. Irwinas)
20 a. pastatyta miestų (Čandigarhas, 1952, architektas Le Corbusier su kitais; su Le Corbusier kitais pastatais Argentinoje, Belgijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2016), modernių priemiesčių (Naujasis Delis, 1912–31, architektai E. L. Lutyensas, H. Bakeris; netrukus tapo Delio dalimi). Dauguma pramoninių miestų statyta pagal miesto sodo principus (Džamšedpuras). Pastatuose toliau plėtojamos neoklasicizmo (vicekaraliaus rūmai Naujajame Delyje, architektas E. L. Lutyensas, dabar Indijos prezidento rūmai), neogotikos, indų islamo stiliaus (Indijos vartai, 1911, Velso princo muziejus, 1922, abu Bombėjuje) formos, įvairūs jų deriniai; atsirado modernizmas (Šv. Martyno bažnyčia Delyje, 1930, architektas A. G. Shoosmithas, 1888–1974; Asamblėjos rūmai Čandigarhe, 1962, architektas Le Corbusier; Indijos vadybos institutas Ahmadabade, 1974, architektas L. I. Kahnas; I. Gandhi tobulinimosi institutas Bombėjuje, 1987, architektas U. Džainas, gimė 1934).
Viktorijos memorialinio muziejaus pastatas Kalkutoje (1906–21, architektas W. Emersonas)
Lotoso šventykla Delyje (1986, architektas F. Sahba, inžinerinė bendrovė Flint & Neill)
Modernistinių pastatų suprojektavo indų architektai H. Rahmanas (1915–95), A. Kanvindeʼas (1916–2002; Nacionalinis mokslo centras Delyje, 1984), D. Badžpai (Jehangiro dailės galerija Bombėjuje, 1952). Įsteigta architektūrinių bendrovių: Martin & Co, Sudlow Ballardie & Thomas (Valstybininkų rūmai Kalkutoje, 1931), Master Sathe & Butha (Naujosios Indijos draudimo bendrovės pastatas Bombėjuje, 1935), Maherwanjee Bana & Co.
Ramakrišnos vienuolinio ordino šventykla Madrase (2000)
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pastatyta pastatų pagal architektų J. A. Steino (1912–2001; Indijos tarptautinis centras Delyje, 1962, bendrovės Kothari pastatas Madrase, 1963), L. W. Bakerio (1917–2007), R. Anger (1923–2008; Motinos šventykla Aurovilleʼyje, Tamil Nadu valstija, 1971–2008), B. Doshi (Architektūros mokykla Ahmadabade, 1968), A. Radžės (1929–2009), Ch. M. Correos (M. K. Gandhi memorialinis muziejus Ahmadabade, 1963), R. Revalio (gimė 1934; Delyje – parodų komplekso Tautų salė, 1972, nugriauta 2017, Parlamento biblioteka, 2003, Atliekamųjų ir vizualiųjų menų universiteto pastatų kompleksas Rohtake, Harijanos valstija, 2014), K. Singho (gimė 1934; aukštybinis pastatas Palika Kendra Delyje, 1984), Chr. Benningerio (gimė 1942, bendrovės Suzlon būstinė Pūnoje, 2009), B. Patelio (gimė 1961; Verslumo vystimo institutas Ahmadabade, 1987) projektus.
Motinos šventykla Aurovilleʼyje (Tamil Nadu valstija, 1971–2008, architektas Rogeris Angeris)
Kiti žymesni 20 a. antros pusės–21 a. pradžios architektai ir architektūrinės bendrovės: B. Somaja (gimė 1949), H. Contractoras (gimė 1950), Š. Prakaš (gimė 1955), Sanjay Puri Architects (įkurta 1992; Bombėjaus dailės draugijos pastatas, 2013), Anagram Architects (įkurta 2001; Pietų Azijos žmogaus teisių dokumentacijos centras Delyje, 2005).
Tradicinės Indijos architektūros formos su budizmo, hinduizmo religijomis paplito visose Azijos valstybėse, indų islamo stilius įtakos turėjo Pietų ir Rytų Azijos, Afrikos, Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų architektūrai.
Pasaulio paveldo vertybės
Tadž Mahalis, Adžantos uolos, Eloros uolos, Agros fortas (visi nuo 1983), Mahabalipuro paminklai, Saulės šventykla Konarake (abu nuo 1984), Goa bažnyčios ir vienuolynai, Fatehpur Sikri, Hampi paminklai, Khadžuraho paminklai (visi nuo 1986), Elefantos uolos, Pattadakalo paminklai, Čolų imperijos šventyklos (visi nuo 1987), Sanči budizmo paminklai (nuo 1989), Kutbo minaretas ir kiti statiniai, Humajuno mauzoliejus (abu nuo 1993), Kalnų geležinkelių tinklas (nuo 1999), Mahabodhi šventykla Bodh Gajoje (nuo 2002), Čampanerio–Pavagadho archeologinis parkas, Čhatrapati Šivadzi geležinkelio stotis (abu nuo 2004), Raudonojo forto kompleksas (nuo 2007), Astronomijos observatorija Džaipure (nuo 2010), Radžasthano fortai (nuo 2013), Laiptuotas šulinys Patane (nuo 2014), Nalandos archeologinė vieta, Le Corbusier pastatai (su pastatais Argentinoje, Belgijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, abu nuo 2016), Ahmadabado istorinis miestas (nuo 2017), Bombėjaus neogotikos ir art deco ansambliai (nuo 2018), Džaipūras (nuo 2019), Dolavyros miesto liekanos, Ramapos šventykla prie Varangalo (abu nuo 2021).
L: S. Tjuljaev Iskusstvo Indii: Architektura, izobrazitel′noe iskusstvo, chudožestvennoe remeslo Moskva 1968; D. Mitra Buddhist Monuments Calcutta 1971; R. C. Craven A Concise History of India Art London 1976; B. N. Goswany The Essence of Indian Art San Francisco 1986; B. Khanna, A. Kurtha Art of Modern India London 1998.
2271
Indijos kultūra
Indijos konstitucinė santvarka