Ìndijos choreogrãfija. Indijoje šokis laikomas dievo garbinimo būdu, viena jogos formų. Šokėjas interpretuoja vokalisto dainuojamą literatūros kūrinį, kuris dažniausiai grindžiamas mitologija. Dieviškasis pradas šokyje neatskiriamas nuo erotinio. Jau prieš du tūkstantmečius Indijoje ritualinius šokius šokdavo šventyklų patarnautojos, šventosios prostitutės devadasės. Indijos šokis aprašomas dramaturgijos traktate Natjašastra (apie 2 a. pr. Kr.–2 a. po Kristaus). Klasikinis indų šokis – siužetinis vaidinimas be žodžių, kurį sudaro 3 elementai: nrita, nritja ir natja. Nrita – grynasis šokis, grakštūs abstraktūs kūno ir rankų judesiai. Nritja – jausmų ir nuotaikų raiška naudojant karanas (pozas), hastą (pirštų padėtis, kurių kiekviena reiškia žodį, frazę ar sąvoką) ir abhinają (mimiką). Hasta būna asanjuta (vienos rankos pirštų) ir sanjuta (abiejų rankų pirštų), abhinaja – lokadharmis (realistinė) ir natjadharmis (stilizuota). Natja – nritos ir nritjos derinys, kai pasakojimas perteikiamas šokio technika ir būsenų raiška. Bhava (išorinė jausmo raiška) žiūrovui turi sužadinti vieną iš devynių rasų (estetinį ir emocinį vaizduojamo jausmo ar nuotaikos suvokimą), iš kurių populiariausia – visus estetinius išgyvenimus apimanti šringara (meilė). Indijoje klasikiniais pripažinti 8 šokio stiliai: bharatanatjamas, orisis (odisis), manipuris, kathakas, kučipudis, mohiniatamas, kathakalis, satrija.
Indų klasikinis šokis – solinis menas, tik kathakalį ir manipurį šoka grupė šokėjų, bet ir čia išsiskiria vienas pagrindinis personažas. Visų stilių šokius (išskyrus kathakalį, satriją ir mohiniatamą) šoka tiek vyrai, tiek moterys. Šokama pagal hindustaniškąją (Šiaurės Indijos) ir karnatakiškąją (Pietų Indijos) klasikinę muziką. Dainininkui dažniausiai pritariama įvairiais būgnais, lėkštėmis, kartais – styginiais instrumentais ir fleita.
Seniausias ir labiausiai kanonizuotas – Tamil Nadu valstijoje šokamas bharatanatjamas. Atsirado Pietų Indijoje 2 a. pr. Kr., iki 13 a. buvo paplitęs visoje Indijoje. Šokis dinamiškas, judesiai itin tikslūs, juos paryškina šokėjo koja į grindis mušamas taktas, šuoliai ir sukiniai. Pagrindinė šokio poza – pusiau pritūpus: viršutinė kūno dalis tiesi, kojos sulenktos per kelius ir išskėstos, pėdų padėtis – kaip pusiau išskleistos vėduoklės. Judama tiesiomis linijomis, stačiakampiais ir trikampiais, rankos dažniausiai abipus kūno laikomos simetriškai. Kančipuramo šilkinis saris vyniojamas taip, kad priekyje kristų vėduokle, jo ilgis – kiek žemiau blauzdų. Moterys segi auksinius papuošalus su brangakmeniais: abipus sklastymo – po saulės formos sūrją ir pusmėnulio formos čandą, kuodą ant pakaušio apjuosia veidą įrėminančiu lanku. Vyrai dėvi dhotį, viršutinė kūno dalis nuoga. Žymiausi bharatanatjamo šokėjai: Dhanandžajanas (g. 1939), J. Krišnamūrti (g. 1933), P. Subrahmanjam, L. Samson (g. 1951).
Bharatanatjamo pagrindinė poza
Orisio pagrindinė poza
Orissos valstijoje šokamas orisis – vienas seniausių greta bharatanatjamo, šiek tiek į jį panašus, tik lyriškesnis. Pozoms būdingas horizontalus kūno dalijimas į 3 dalis (tribhanga): galva ir apatinė kūno dalis palinkusios į vieną pusę, liemuo – į kitą. Rankos ir kojos sulenktos stačiu kampu, alkūnės ir keliai išskėsti. Judama apskritimais, kvadratais ir pusračiais, būdingi sukiniai ant vienos kojos. Drabužiai panašūs į bharatanatjamo šokėjų, tik papuošalai sidabriniai, moterų šukuosena labai įmantri, su miniatiūrine šventyklos bokštelio imitacija. Žymiausi orisio šokėjai – K. Mohapatra (g. 1926), S. Mansingh (g. 1944), M. Mudgal.
Manipurio stiliaus (šokama Manipuro valstijoje) moterų šokiai (raslyla) kildinami iš 13–14 a. liaudies šokių. Jie grakštūs ir lengvi (šokėjos kulnai niekada neliečia žemės). Pėdos statomos tiesiai, keliai neišskėsti, krūtinė ir liemuo juda į priešingas puses. Kūno pozos primena skaičių 8 arba raidę S, rankos niekada nekeliamos virš galvos, alkūnių linkiai – be aštrių kampų, nebūdinga tiesios linijos ir staigūs judesiai. Pirštai brėžia ore apskritimus, pusračius, kreives, tai sulenkiami, tai ištiesiami. Hasta minimali, abhinajos vaidmuo menkas, šokėjos veidas dvelkia giedra ramybe. Šiam stiliui būdingas didelis skirtumas tarp vyriškąjį pradą simbolizuojančios tandavos ir moteriškąjį pradą simbolizuojančios lasjos. Vyrų šokami manipurio šokiai (čolom) labai energingi: šokėjas muša ant kaklo kabantį būgną, neišskėsdamas kelių liuoksi ore ir sukasi. Manipurį vyrai ir moterys, kitaip nei kitus stilius, dažnai šoka kartu. Seniausi ritualiniai manipurio šokiai atliekami per Lai harobos šventę. Jie vaizduoja pasaulio sutvėrimą ir perteikia populiarias vietos legendas. Manipuris atrodo santūrus, bet šokėjas privalo tobulai valdyti kūną, nes visi kūno dalių judesiai turi būti labai darnūs. Vyrai nuogi iki pusės, apsisupę muslino dhočiais, moterys vilki aksomines palaidines, šilkinius, veidrodėliais ir blizgučiais siuvinėtus sijonus, ištemptus ant bambukinio lanko, panašius į statinaitę. Galvą ir dalį veido dengia permatomas šydas. Žymiausi manipurio šokėjai: Č. Mathur (g. 1940), S. Singhas.
Kathakas (šokamas Uttar Pradešo valstijoje) kilęs iš šventyklos muzikantų ir šokėjų kathakų pasakojimų apie dievus, bet Šiaurės Indiją valdant Mogolams šokis iš šventyklos persikėlė į rūmus, tapo stilizuotesnis, jam įtakos turėjo musulmonų kultūra. Kathakui būdinga visiškai tiesi stovėsena (kūno svoris tolygiai paskirstytas abiem kojoms), tempo ir ritmo kaita, tiesių linijų pasažai, itin sudėtingi kojų judesiai ir sukiniai (iki 36, sugrupuotų po 3, 6, 9, 12) staiga sustojant. Gestų kalba veikiau natūrali negu stilizuota, mimika (ypač antakių ir akių judesiai) labai subtili. Per 100 skambaliukų ant kulkšnių turi dzingsėti į tabla mušamą taktą. Skiriamos 2 mokyklos: Džaipuro gharana, pabrėžianti nritą, ir Laknau gharana, pabrėžianti abhinają. Kostiumas (moterų puošnesnis, siuvinėtas) – pusilgiai, į apačią platėjantys marškiniai (kurta), aptemptos kelnės (čūrydaras) ir šalis, kuriuo dažnai susijuosiama. Žymiausi kathako šokėjai: B. Maharadža (g. 1938), U. Šarma, S. Sen (g. 1953).
Indė šoka kathaką
Kučipudis – šokių drama religiniais motyvais – atsirado Andhra Pradešo valstijoje. Kiekvienas šokėjas kuria konkretų vaidmenį. Svarbiausias šokio elementas – vačika abhinaja (raiška dainomis ir vaidmens žodžiais). Hasta ir kostiumas panašūs į bharatanatjamo, bet kučipudžiui būdingi akrobatiniai elementai. Žymiausi kučipudžio šokėjai: R. Reddi (g. 1955), R. Reddi (g. 1943), Svapnasundari, Š. Naidu.
Mohiniatamas – Keralos valstijos moterų grakštus, lėtas, lyriškas solinis šokis, tipiška lasja (moteriškas šokis, vaizduojantis meilės jausmą). Žingsneliai lengvi, slankūs, judesiai orūs, natūralūs, aptakūs, kūnas tiesus. Būdinga sėdėsena pusiau pasilenkus ir atkišus kelius į išorę. Šokėjos apsisiautusios Kančipuramo baltu spalvotu kraštu sariu, pasipuošusios auksu ir unikalia šukuosena – įstrižai susuktu kuodu kairėje galvos pusėje. Žymiausios mohiniatamo šokėjos: K. Rele, B. Šivadži (g. 1948), Š. Rao (g. 1930).
Kathakalio atlikėjas
Kathakalis – puošniausias ir įspūdingiausias šokis, šokamas Keralos valstijoje. Susiformavo 16–18 a., nuo 18 a. specialiai jam kuriamos pjesės. Tai herojinė epinė šokių drama, kur natja daug svarbesnė už nritą. Hasta ir abhinaja labai ištobulintos. Keliai išskėsti, pagrindinė poza primena sėdėseną ant taburetės. Nugrimuoti šokėjų veidai panašūs į kaukę, kiekvieno personažo grimas kanonizuotas, kiekviena detalė ir spalva ką nors simbolizuoja. Kostiumas labai sudėtingas ir sunkus: pūstas daugiasluoksnis sijonas, marškiniai, antkrūtinis, ilgų plaukų perukas, kelios skambaliukų eilės ant blauzdų ir kulkšnių, papuošalai ir didžiulė karūna. Veikėjai skirstomi į kilnius didvyrius, antiherojus ir niekšus (atskiriama pagal grimą). Kathakalį šoka tik vyrai, moterų vaidmenis jie atlieka be karūnų. Išsiskiria Hanumano personažas, vilkintis kailinę striukelę, jo karūna – kupolo formos. Žymiausi kathakalio šokėjai – K. Gopi, M. Čakijaras, K. Nairas (g. 1937).
Satrija – šokių stilius, plėtotas Assamo valstijos vienuolynuose. Šiuos šokius, vaizduojančius Krišnos vaikystę, turi teisę šokti tik skaistybės įžadus davę vienuoliai.
Garsiausiam iš liaudies šokių, pusiau klasikiniam čhau, atstovauja 3 tradicijos: Biharo valstijoje – seraikela, Vakarų Bengalijos valstijoje – purūlija, Orissos valstijoje – majūrbhandžas. Dviejų pirmųjų tradicijų atstovai šoka su mitologinių herojų, vietos dievybių ar gyvūnų kaukėmis. Karnatakos valstijoje šokama jakšagana – šokių drama pagal indų epo siužetus, kostiumais ir grimu panaši į kathakalį. Keralos valstijoje populiarus kalaripajatu (savotiškas kovos menas) ir ritualinis tejamas labai stilizuotu grimu ir įmantriu kostiumu su įspūdingu galvos apdangalu. Maharaštros valstijoje gyvuoja liaudies opera tamaša ir satyrinis erotinis moterų šokis lavnis. Gudžarato valstija garsėja moterų šokiu garba (su puodais ir degančia lempele ant galvos) ir dandija rasa (šokėjai lazdelėmis su skambaliukais daužo per partnerių lazdeles). Radžasthano valstijoje moterys šoka ghūmarą, akrobatiškai atsilenkdamos iki žemės, ir tera talį – šokį su lėkštelėmis, kuriomis apraišiotas visas kūnas (moterys per jas daužo kitomis lėkštelėmis ant galvos laikydamos 3–5 puodus). Populiarus ir kathputlis – marionečių šokis. Uttar Pradešo valstijoje šokamas nautankis – šokių drama, kurios pagrindas gali būti ne tik epas arba istoriniai įvykiai, bet ir kasdienybė. Pandžabo valstijos moterys šoka gidhą – grakščiai sukasi ratu vaidindamos gyvenimiškas sceneles, o Pandžabo vyrai – bhangrą, kuriai būdinga stichiškai greitėjantis tempas ir akrobatiniai elementai. Tamil Nadu valstijoje šokamas tigro šokis pulijatamas (šokėjai nusipiešia dryžius) ir poikalkutirajas – šokis su arklių maketais iš bambuko ir audeklo. Likę genčių šokių.
Šiuolaikinio šokio pradininkas U. Šankaras studijavo Didžiojoje Britanijoje, šoko A. Pavlovos trupėje Londone (1923), mokėsi šokti kathakalį. 1939 jis įkūrė Udajaus Šankaro Indijos kultūros centrą Almoroje, į kurį pakvietė geriausius guru. Be klasikinių ir liaudies šokių, centre buvo dėstoma judesio psichologija, scenografija, kostiumų dizainas, grimas, lavinama vaizduotė, ugdoma spalvos ir linijos pojūtis, gebėjimas susikaupti. Garsiausi U. Šankaro baletai: ekspresionistiniai Gyvenimo ritmas (1938), Darbas ir mašina (1939), šešėlių teatro principais grindžiama Ramlyla. 1947 Delyje atidarytas Nacionalinis baleto teatras. 1952 U. Šankaro mokinys Š. Bardhanas (1916–54) Bombėjuje (dabar Mumbajus) įkūrė Mažąją baleto trupę, kur plėtojo liaudies teatro tradicijas (baletai Indijos dvasia 1944, Indija nemirtinga 1946). Kitas U. Šankaro mokinys N. Šarma 1972 įkūrė moderniojo šokio mokyklą Bhūmika – joje plėtojamas autorinis šokis, kuriuo siekiama išreikšti abstrakčias sąvokas (baletai Muzika, Paskutinis skyrius). Čandralekha (1929–2006) demitologizavo bharatanatjamą, iš solinio paversdama jį grupiniu šokiu, grąžino šiam šokiui erotiškąjį pradą, kurio 20 a. pradžioje bharatanatjamo gaivintojai buvo atsisakę. Ji sukūrė baletų psichoanalizės temomis (Šakti, Jantra 1994), naudojo Indijos kovų menų elementus. K. Lakhija (g. 1929) eksperimentavo su laiko ir greičio kategorijomis (greita muzika – lėtas šokis), jos baletų pagrindas – kathakas (Laiko ciklas 1991). A. Debu (g. 1947) mokėsi kathako, kathakalio, pas M. Graham – šiuolaikinio šokio; šokdamas perteikė žmogaus vidinį pasaulį. Šokio jis mokė ir kurčiuosius. A. U. Kurlavala (gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose) ir Š. Džaisingh (g. 1957, gyveno Didžiojoje Britanijoje) klasikinio šokio tradicijas (pirmoji – orisio, antroji – bharatanatjamo) sieja su šiuolaikine patirtimi. Originaliausius modernius baletus sukūrė D. Šeth; ji Keralos valstijoje įkūrė trupę Daksha Sheth Dance Company.
Indijoje šokėjus rengia keli šimtai šokių mokyklų ir institutų, svarbesni: Kalakšetra Madrase, Kathak Kendra Delyje ir Laknau, Kerala Kalamandalam Tričure, Nalanda Mumbajuje, Kala Mandalam Kalkutoje. 1953 Delyje įsteigta Muzikos, šokio ir dramos akademija. Šokio festivaliai rengiami Mumbajuje, Tamil Nadu, Keraloje ir Bihare.
L: L. Samson, A. Pasriča Ritmi radosti: Tradicii klasičeskich indijskich tancev N’ju-Deli 1986; S. Kothari Bharata Natyam Mumbai 1997; S. Gupta Dance of India New Delhi 2003; A. M. Khokar Classical Dance New Delhi 2004.
1069
Indijos kultūra
Indijos konstitucinė santvarka