Ìndijos dail
Seniausių laikų dailė
Indijos ikiistorinių laikų dailės (keramikos, audinių, akmens, metalo, dramblio kaulo dirbinių) plėtotei įtakos turėjo Mesopotamijos, Persijos, Kinijos, Graikijos (ypač helenizmo laikotarpio) kultūra. Indijos dailė savo ruožtu darė poveikį Ceilono, Nepalo, Vidurinės Azijos, Birmos, Indokinijos pusiasalio, Kinijos, Korėjos, Japonijos dailės raidai. Apie 2500 pr. Kr. susiklostė Indo slėnio civilizacija. Kurta dekoruoti keraminiai indai, smulkioji plastika, gliptika, tauriųjų metalų dirbiniai, ypač išsiskyrė Harappos ir Mohendžo Daro akmeninės barzdotų vyrų galvos, akmeninės, terakotinės ir bronzinės žmonių bei žvėrių figūrėlės, tikslaus piešinio ir grakščiõs modeliuotės steatito antspaudai‑amuletai. Iš šiaurės į Indiją skverbiantis aukštesnės kultūros arijų gentims Indo slėnio civilizacijos nuosmukis sutapo su Šiaurės Indijos kultūros pakilimu (antro tūkstantmečio prieš Kristų vidurys–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurys).
4–1 amžiaus prieš Kristų dailė
Bharhuto stupos reljefas Įsimylėjelių pora (2 a. pr. Kr., Indijos muziejus Kalkutoje)
Aleksandro Makedoniečio žygis į Indiją (327–326 pr. Kr.) paskatino helenizmo kultūros plitimą. Nepriklausomybės kovose iškilo Maurjų dinastija (4–2 a. prieš Kristų). Jos pradininkas Čandragupta, statydindamas sostinę Pataliputrą, kvietėsi persų meistrus. Jo vaikaitis Ašoka (valdė 265–238 ar 273–232 pr. Kr.) globojo budizmą – rūpinosi stupų, čaitjų, viharų, uolų vienuolynų ir šventyklų statyba. Ašokos valdymo laikotarpiu sukurti pirmieji monumentalūs dailės kūriniai – žmones ir gyvūnus vaizduojantys reljefai ir skulptūros, puošiantys pastatus, ansamblius juosiančias tvoras, vartus toranas (Sanči stupos vartai, 2–1 a. pr. Kr.), ypač puošnios kolonos stambhos su skulptūriniu dekoru vainikuotais kapiteliais (Ašokos stambha Sarnathe, prie Varanasi, apie 243 prieš Kristų). Maurjų valdymo laikotarpiu Indijos dailėje pradėti vaizduoti budizmo simboliai lotosai, įsimylėjėlių poros, gerovės bei turto dievybės jakšos, moteriškos dievybės apsaros.
1–12 amžiaus dailė
Pirmaisiais amžiais po Kristaus vingriu skulptūriniu žmonių, gyvūnų (ypač dramblių ir liūtų) bei augalų dekoru buvo puošiami budistinių uolų vienuolynų ir šventyklų kompleksai Maharaštros valstijoje: Nasike (23 šventyklos, 2–7 a.), Kanheri (109 grotos, 2–9 a.), Bhadžoje (18 šventyklų, apie 2 a.), Karli (2–4 a.) ir kiti. Iškilus Gandharos skulptūros mokyklai (6 a. pr. Kr.–5 a.) ir Mathuros skulptūros mokyklai (Uttar Pradešo valstija, 1–5 a.) pirmą kartą žmogaus pavidalu pradėtas vaizduoti Buda (Stovintis Buda su nimbu, 3 amžius). Guptų valdymo laikotarpiu (320–540), dar vadinamu klasikiniu amžiumi, Šiaurės ir Centrinėje Indijoje klestėjo skulptūra. Plito įvairaus dydžio (nuo miniatiūrinių iki 54 m aukščio) Budos figūros iš aukso, bronzos, akmens, dramblio kaulo. Susiklostė sėdinčio, stovinčio ir gulinčio Budos ikonografiniai tipai su būdingu mėnulio pavidalo veidu, migdoliškomis akimis, ilgais ausų speneliais, ilgais pirštais, apvalių formų rankomis ir kojomis (Buda iš Sarnatho, 5 amžius).
budistų vienuolyno šventyklos Adžantoje freska Bodhisatva (5 a.)
Kandaradža Mahadevos šventyklos Khadžuraho skulptūrinis dekoras (11 a.)
Skulptūra tapo neatsiejama nuo architektūros – plastiškas, dinamiškas pastatų interjerų ir eksterjerų skulptūrinis dekoras, vaizduojantis suapvalintų formų, neišryškintos anatomijos žmonių, dievybių ir gyvūnų figūras, ištisai dengė sienas, niveliavo architektūros konstrukcijas. Sukurta įspūdingų skulptūrinių paminklų: triveidžio Šivos Mahadevo biustas (8 a., uolų šventykloje Elefantoje), Gamatešvaros statula (981, šventykloje Šravana Belgotoje, Karnatakos valstija) – didžiausia pasaulyje (18 m aukščio) skulptūra, iškalta iš vientiso uolos luito. Tapyba plėtota menkiau, ji iliustravo įvairius religinius siužetus, atsiskyrėlišką Budos gyvenimą olose, jo ankstesnius įsikūnijimus: Adžantos uolų šventyklos komplekso (30 budistinių šventyklų, 2 a. pr. Kr.–6 a.) tapyba ant gipsu glaistyto neaukšto reljefinio paviršiaus, Eloros komplekso tapyba (įvairių konfesijų 34 šventyklos, 6–13 a.; jose yra ir įspūdingo skulptūrinio dekoro – Kailasos šventyklos dramblių skulptūros, 8 amžius).
Suirus Guptų imperijai dailės tradicijos tęstos Dekano plokščiakalnio teritorijoje (Čalukjų dailė, 6–12 a.), Pietų Indijoje (Palavų dailė, klestėjo 7 a., gyvavo iki 9 a.), Šiaurės Indijoje (Haršų dailė, 7 amžius). 10–13 a. šventyklų skulptūros tapo puošnesnės, rafinuotesnės. Šiaurinių šventyklų (nagarų) skulptūra monumentali, susilieja su architektūros formomis: Kandardža Mahadevos šventykla Khadžuraho (950–1050), Saulės dievo Sūrjos šventykla Konarake (Odišos valstija, 13 amžius). Pietinių šventyklų (dravidų) formos griežtesnės, jų skulptūra santūresnė, architektoniška (Brihadyšvaros šventykla Thandžavure, 11 amžius). 10–12 a. sukurta daug hinduizmo dievybių (ypač Šivos, Višnaus, Parvatės) statulų iš auksuotos bronzos, vario, dramblio kaulo.
Šiva Nataradža (bronza, 12–13 a., Amsterdamo valstybinis muziejus)
Musulmoniškojo laikotarpio dailė
Nuo 11 a. veržiantis tiurkų gentims Indijoje plito islamo religija, o su ja ir Artimųjų bei Vidurinių Rytų dailės įtaka. Vadinamuoju musulmoniškuoju laikotarpiu (13–17 a.) architektūroje atsisakyta tapybos, skulptūros. Tik Pietų Indijoje, kur vyravo hinduizmas, kurti šventyklų kompleksai su gausiu skulptūriniu dekoru, pavienėmis šventųjų statulomis: Šivos šventyklų kompleksai Čidambare (10–16 a.) ir Madurajuje (12–17 a.). Delio sultonato laikotarpiu (13 a. pradžia–16 a.) ir vėliau mečečių bei minaretų griežtos formos buvo dengiamos augaliniais ir geometriniais ornamentais (Sidi Saido mečetė Ahmadabade, apie 1515, Tadž Mahalio mauzoliejus Agroje, 1631–48). Susikūrus Didžiųjų Mogolų imperijai (nuo 1526) prasidėjo Indijos meno pakilimas.
Gudžarato miniatiūra Mažametis Krišna, pririštas prie piestos (guašas, tušas, 15 a. pabaiga, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone)
Klestėjo taikomoji dailė – metalo, medžio dirbiniai, keramika, islamo šalių pavyzdžiu imperatoriaus Akbaro I (1556–1605) dvare pradėti austi rištiniai kilimai. Puošnūs mauzoliejai, šventyklų kompleksai buvo dekoruojami skirtingų spalvų marmuro mozaikomis, pusbrangių akmenų inkrustacijomis, akmens, fajanso ir terakotos reljefais. Klostėsi miniatiūrų mokyklos. Gudžarato mokyklos (11–16 a.) miniatiūrų tapytojai daugiausia iliustravo religinio turinio knygas, būdinga smulkus piešinys, dekoratyvumas, lokalios spalvos.
Nuo 16 a. Indijoje išsiskyrė Mogolų miniatiūros mokykla ir Radžputo miniatiūros mokykla. Musulmoniškojo dvaro globojamos Mogolų mokyklos miniatiūrose pradėti vaizduoti pasaulietiniai siužetai – tapytojai iliustravo istorinės, religinės ir grožinės literatūros kūrinius, plėtojo portreto ir animalistinį žanrą (dailininkas Basavanas, 16 a. pabaiga–17 a. pradžia, jam priskiriama daugiau kaip 100 miniatiūrų). Vietines miniatiūrų mokyklas (Radžasthano miniatiūros mokykla, Kangros miniatiūros mokykla, Pahario miniatiūros mokykla), dažnai vadinamas bendru Radžputo miniatiūros mokyklos vardu, globojo mecenatai hinduistai. Radžputo mokyklos miniatiūrose daugiausia vaizduoti religiniai siužetai, jos pasižymėjo lyriška nuotaika, grakščiu piešiniu. Ypač garsėjo Kangros miniatiūristai: Manakas (18 a. vidurys), Ramali (18 a. antra pusė), Mola Ramas (1776–1833).
Kolonijinio laikotarpio dailė
Kolonijinio laikotarpio (18 a. vidurys–1947) pradžioje nyko viduramžių dailės tradicijos, stiprėjo Europos įtaka. Pramoninė gamyba išstūmė iš Vakarų Europos rinkos Indijos rankų darbo tekstilę, ypač spaudžiamosios technikos medvilninius audinius, šalius. 19 a. sumenko miniatiūrų tapyba. 18 a. pabaigoje–19 a. Indijoje įsivyravo company painting – Indijos tematikos vietinių dailininkų kūriniai, atlikti tradicine arba Europos maniera, skirti Indijoje gyvenantiems, Ost Indijos bendrovėje dirbantiems europiečiams (ypač anglams). 19 a. antroje pusėje Indijos dailės raidai įtakos turėjo dailės mokyklos, Didžiosios Britanijos administracijos įkurtos Madrase (1850), Kalkutoje (1854), Bombėjuje (1857). Pradėta plėtoti aliejinė tapyba (R. Varmos, 1848–1906, kūryba).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sustiprėjus nacionalinio išsivadavimo judėjimui susidomėta nacionaline kultūra. Dailininkų grupė, vadovaujama brolių A. Tagorės, R. Tagorės (1861–1941) ir G. Tagorės (1867–1938) bei juos įkvėpusio anglų meno istoriko E. B. Havellio (1861–1934) 19 a. pabaigoje pradėjo Bengalijos renesanso sąjūdį. Tapydami lyriškus kaimo buities ir mitologinius siužetus dailininkai (N. Bosas, 1882–1966, S. Ukilis, 1890–1940 ir kiti) sekė senaisiais indų meistrais (ypač Didžiųjų Mogolų miniatiūristais), stilizavo japonų maniera. Šio sąjūdžio priešprieša – Dž. Džidžhibhojaus dailės mokyklos Bombėjuje absolventai, akademistai C. Burnsas (1863–1925), G. Solomonas (1880–1965). 3–4 dešimtmetyje kūrėsi dailininkų draugijos, dailės mokyklos. 1926 Delyje įkurta Visos Indijos dailės ir amatų draugija (All India Fine Arts and Crafts Society), 1936 – Dailės akademija Kalkutoje. Nacionalinio palikimo (miniatiūrų, liaudies paveikslėlių, Adžantos sienų tapybos) stilistiką su modernizmo (ypač postimpresionizmo, kubizmo) tendencijomis derino tapytojai Dž. Rojus (1887–1972), N. Bosas, A. Šer Džilis (1912–41), B. Senas (1897–1960), B. B. Mukherdži (1904–80), skulptoriai B. P. Karmarkaras (1891–1967), R. Baidžas (1906–80), grafikas M. Dejus (1895–1986), skulptorius ir tapytojas D. Rojus Čaudhuri (1899–1975).
Dailė po nepriklausomybės paskelbimo
Po 1947 atsivėrė didesnės galimybės plėtoti nacionalinę dailę, bet menkai vyriausybės remiami menininkai buvo priversti burtis į draugijas, glaustis prie dailės centrų, ieškoti mecenatų. Vyravo tapyba, menkiau plėtota grafika ir ypač skulptūra. Bengalijos renesanso tradicijas tęsė tapytojai B. Ukilis (1894–1971), B. Senas, A. Bosas (1898–1977), tapytojai ir grafikai K. K. Hebbaras (1912–96), S. Čavda (g. 1914), S. Mukherdži (g. 1921), S. Gudžralis (g. 1925), skulptorius ir tapytojas H. Dasas (g. 1921). 1947–56 Bombėjuje veikė Pažangiųjų dailininkų grupė (Progressive Artists Group), kuri subūrė žymius modernistus: K. A. Arą (1913–85; įkūrėjas), M. F. Hussainą, S. H. Razą (g. 1922), F. N. Souzą (1924–2002). 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmetyje modernizmo tendencijas plėtojo 1956–66 veikusi Barodos grupė (Baroda Group).
Kurta abstrakčioji dailė, popartas, siurrealistiniai kūriniai (S. Dave, g. 1931, Dž. Bhatas, g. 1934, V. Sundaramas, g. 1943, S. Patvardhanas, 1949, ir kiti). Kaip atsvara avangardizmui stiprėjo 1962 įkurtos grupės 1890 (vadovas Dž. Svaminathahas, 1929–94) propaguotas tautinis romantizmas, jį plėtojo ne tik grupės nariai, bet ir jai nepriklausantys tapytojai N. Š. Bendre (1910–94), H. V. Ramgopalis (1925–80), Dž. Sultanas Ali (1920–90), V. Arnavazas (1945–88), skulptoriai S. Dhanpalis (1919–2000), Džanakiramanas (1930–95) ir kiti.
freska Ratha Kundos šventykloje Govardhane (20 a.)
Kai kurių dailininkų (Dž. Patelio g. 1930, G. Haloi, g. 1936, Anvaro, g. 1964) kūryboje yra avangardizmo krypčių, ypač abstrakcionizmo, bruožų. Vyrauja sumodernintos nacionalinės stilistikos ir tematikos kūriniai (tapytojai A. Ramačandranas, g. 1935, A. Altafas, g. 1942, A. Ambalalis, g. 1943, S. Aičas, g. 1957, A. Čaudhuri, g. 1969; skulptoriai H. Šahas, g. 1933, B. B. Gosvani, g. 1934, tapytojai ir grafikai S. Palis, g. 1945, Dž. Žarotia, g. 1945, A. Dasas, g. 1947). Taikomojoje dailėje ir dailiuosiuose amatuose vyrauja liaudies tradicijos, kuriami audiniai, metalo, dramblio kaulo, medžio dirbiniai, keramika.
2972
L: W. G. Archer India and Modern Art London 1959, Indian Miniatures New York 1960; S. Tjuljaev Iskusstvo Indii: Architektura, izobrazitel′noe iskusstvo, chudožestvennoe remeslo Moskva 1968; D. Mitra Buddhist Monuments Calcutta 1971; R. C. Craven A Concise History of Indian Art London 1976; D. Barret, B. Gray Painting of India London 1978; S. Potabenko Izobrazitel′noe iskusstvo Indii v novoe i novejšee vremja: Konec XVIII–ser. XX v. Moskva 1981; R. Guseva Chudožestvennye remjosla Indii Moskva 1982; B. N. Goswany The Essence of Indian Art San Francisco 1986, Ancient Sculptures of India Tokyo 1987, Klassičeskoe indijskoe dekorativnoe i juvelirnoe iskusstvo Leningrad 1987; Klassičeskoe iskusstvo Indii s 3000 g. do n. e. Leningrad 1987; K. G. Subramanyan The Living Traditions: Perspectives of Modern Indian Art Calcutta 1987; B. Khanna, A. Kurtha Art of Modern India London 1998.
Indijos kultūra
Indijos konstitucinė santvarka