Ìndijos gamtà
Indijos gamtinis žemėlapis
Indija užima Indostano pusiasalį, gretimą žemyno dalį, Lakadyvų salas (Arabijos jūra), Andamanų salas ir Nikobarų salas (Bengalijos įlanka). Šalies krantus skalauja Indijos vandenyno Arabijos jūra (vakaruose) ir Bengalijos įlanka (rytuose). Kranto linijos ilgis apie 7000 kilometrų. Krantai daugiausia žemi, smėlėti, nelabai vingiuoti, su lagūnomis. Vakaruose yra Kaččho įlanka ir Khambhato įlanka, tarp jų Kathiavaro pusiasalis. Indostano pusiasalio pietvakarinė pakrantė vadinama Malabaro Krantu, pietrytinė – Coromandelio Krantu.
Reljefas
Pagal paviršiaus reljefą ir jo kilmę Indija skirstoma į 3 pagrindines dalis: Dekano plokščiakalnį, Indo–Gangos lygumą ir aukštų raukšlinių luistinių kalnų juostą – Himalajus bei Karakorumą.
Vakarų Ghatai
Daugiau kaip pusę Indijos teritorijos užima Dekano plokščiakalnis. Jis susidaręs iš prekambro granitoidų, gneisų ir kristalinių skalūnų, šiaurės rytuose užklotų paleozojaus smiltainiais, skalūnais, šiaurės vakaruose – kreidos–paleogeno bazaltais (trapais); sprūdžių suskaidytas į žemus ir vidutinio aukščio kalnus bei plynaukštes. Plokščiakalnio vakarinį pakraštį juosia sprūdiniai Vakarų Ghatų kalnai, rytinį – Rytų Ghatų kalnai; jie stačiais šlaitais leidžiasi į siauras pajūrio žemumas (Malabaro, Coromandelio Krantus) ir nuolaidžiai žemėja plokščiakalnio vidurio link. Pusiasalio pietuose yra Nilgiri, Anaimalajaus kalnai (didžiausias aukštis 2695 m; Anaimudi kalnas – aukščiausias plokščiakalnyje) ir Kardamono kalnai. Plokščiakalnyje yra vulkaninių kalnagūbrių (Satpuros, Adžantos, Balaghato), plynaukščių (Baghelkando, Čota Nagpuro). Į šiaurę nuo Narmados upės slėnio yra Vindhjos kalnai, Aravali kalnagūbris, tarp jų – Malvos plynaukštė.
Per Indijos šiaurinę dalį puslankiu tįso aliuvinė Indo–Gangos lyguma, susidariusi iš nuosėdinių uolienų tektoniniame priekalnių įlinkyje; jos rytuose yra Gangos–Brahmaputros delta.
Į šiaurę nuo lygumos yra Himalajai. Indijai priklauso jų 3 atskiros dalys: didžiausia – į vakarus nuo Nepalo, aukščiausia – tarp Nepalo ir Butano (Sikkimo Himalajai; didžiausias aukštis 8568 m, Kančendžunga) ir kiek žemesnė – į rytus nuo Butano, Arunačal Pradešo valstijoje. Himalajų vakarinę dalį sudaro Sivaliko kalnai (aukštis 900–1300 m), Mažieji Himalajai (Pir Pandžalio kalnagūbris, didžiausias aukštis 5130 m) ir Didieji Himalajai (Garhvalio Himalajai su 7816 m aukščio Nanda Devi viršūne, Zaskaro kalnagūbris ir kita). Tarp Pir Pandžalio ir Didžiųjų Himalajų yra Kašmyro slėnis (aukštis 1500–1800 metrų). Pakistano kontroliuojamoje Džamu ir Kašmyro valstijos dalyje yra viena aukščiausių Himalajuose Nangaparbato viršūnė (8126 m) ir Karakorumo aukščiausia viršūnė K2 (8611 m); Indijos valdomoje dalyje yra Karakorumo pietrytinis pakraštys (didžiausias aukštis 7672 metrai).
Garhwalo Himalajų Kedarnatho kalnagūbris
Tarp Karakorumo ir Zaskaro kalnagūbrių yra Ladakho kalnagūbris (didžiausias aukštis 6175 metrai). Himalajų rytinės dalies (į rytus nuo Butano) didžiausias aukštis 7060 m (Kongto kalnas). Indijos rytinis pakraštys apima Mišmi, Assamo kalnus, Lušajaus, Manipuro ir Nagos kalnus.
Klimatas
musonų lietaus debesys
Klimatas subekvatorinis ir tropinis. Būdinga dideli šilumos ir drėgmės pasiskirstymo kontrastai. Didžiausią įtaką Indijos klimatui daro musonai: žiemos (pučia iš šiaurės rytų ir rytų) ir vasaros (pučia iš pietvakarių). Dėl musonų krypties kaitos ryškūs 2 pagrindiniai laikotarpiai: sausasis (gruodis–gegužė), kai pučia šiaurės rytų musonai, ir lietingasis (birželis–lapkritis), kai pučia pietvakarių musonai. Sausasis laikotarpis dvejopas: sausio–vasario orai palyginti vėsūs, saulėti, kovo–gegužės (arba iki birželio vidurio) – karšti. Daugiausia lyja birželį–rugsėjį; būna katastrofiškų potvynių, nuošliaužų. Spalis – pereinamasis laikotarpis; drėgna, bet lyja mažiau. Iki gruodžio musonai pasitraukia. Sausasis laikotarpis (su pereinamaisiais) trunka 8–9 mėn., Indo–Gangos lygumoje 9–10 mėnesių. Dažnos sausros, būna karščio bangų.
Daugiausia kritulių Assamo kalnuose; Čerapundži – lietingiausia vieta Žemėje: vidutinis daugiametis kritulių kiekis daugiau kaip 11 000 milimetrų. Gausiai lyja Vakarų Ghatų, Rytų Himalajų priešvėjiniuose šlaituose, Vakarų Bengalijos valstijoje (2000–4000 mm kritulių per metus), Indostano pusiasalio vakariniame krante (apie 3000 mm) ir rytiniame krante (apie 1500 mm), mažiausiai – Indo–Gangos lygumos vakaruose (Tharo dykumoje 50–100 mm), Ladakhe (100–300 mm), Dekano plokščiakalnio viduryje (300–400 mm), Pandžabe (400–500 milimetrų).
Šalčiausio (sausio) mėnesio vidutinė temperatūra nuo 15 °C Himalajų papėdėse iki 27 °C Indijos pietuose, šilčiausio (gegužės) – atitinkamai nuo 25 iki 30 °C. Indo–Gangos lygumoje vasaros mėnesių vidutinė temperatūra: Vakarų Bengalijoje 28 °C, Delyje 33 °C, Amritsare 34 °C, Tharo dykumoje 35 °C. Himalajų ir Karakorumo kalnų žemutiniuose šlaituose ir vidinėse plynaukštėse, 1500–2300 m aukštyje, žiemą vidutinė temperatūra nuo –1 °C iki –4 °C, vasarą 17–23 °C, 3500 m aukštyje atitinkamai –8 ir 18 °C. Kašmyro slėnyje žiemą būna šalčių iki –14 °C, Ladakhe iki –28 °C, Himalajų aukščiausiuose šlaituose iki –50 °C.
Vidaus vandenys
Indijos upės priklauso Indijos vandenyno baseinui. Didžiausios upės: Ganga (Indijoje jo ilgis 2252 km), Brahmaputra (Indijoje 725 km) ir Indas; jos ir daugelis jų intakų (Jamuna, Ramganga, Gomati, Ghaghra, Rapti, Gandakas, Kosi – Gangos intakai, Manasas – Brahmaputros, Satledžas, Čenabas – Indo) teka iš Himalajų, maitinamos ledynų, sniegynų tirpsmo vandens ir lietaus, vandeningos ištisus metus. Ganga susiliejusi (Bangladešo teritorijoje) su Brahmaputra sudaro didžiulę deltą, kurios vakarinė dalis ir Hugli šaka yra Indijoje. Dauguma Dekano plokščiakalnio upių teka nuo Vakarų Ghatų į rytus (į Bengalijos įlanką), nepastovaus nuotėkio, maitinamos musoninio lietaus; didžiausios: Godavari (intakas Penganga), Krišna (intakai – Bhima, Tungabhadra), Mahanadi, Kaveri. Indostano pusiasalio šiaurės vakaruose į Arabijos jūrą teka Narmada, Taptė, Mahi, Sabarmati.
Ežerų mažai, didžiausias Vularas (Džamu ir Kašmyro valstija); yra tvenkinių.
Sniegynai ir ledynai užima apie 40 000 km2; daugiausia Karakorume, Zaskaro kalnagūbryje ir Himalajuose. Didžiausi ledynai: Siačeno ledynas, Baltoro, Hisparo ledynas.
Dirvožemiai
Dekano plokščiakalnio šiaurės vakaruose ir Kathiavaro pusiasalyje vyrauja verstžemiai, dar vadinami regurais, plokščiakalnio pietuose ir šiaurės rytuose – geltonžemiai, Indostano pusiasalio vakaruose – blizgažemiai, rūgštžemiai, Vakarų Ghatų žemutiniuose šlaituose, priekalniuose ir Indijos šiaurės rytuose – geležaliumžemiai, Indo–Gangos lygumoje – rudžemiai, trąšažemiai, lygumos šiaurėje ir Gango slėnyje bei Indostano pusiasalio upių deltose – salpžemiai, Gangos deltoje – šlynžemiai, pajūryje druskingi, Pandžabo valstijoje – kalciažemiai, vietomis druskingi, Tharo dykumoje – smėlžemiai. Dekano plokščiakalnio viduryje (savanoje) dirvožemiai tik 3–4 mėn. pakankamai drėgni, kitu laiku perdžiūsta, sutrūkinėja. Himalajų žemutiniuose šlaituose akmeningi molingi blizgažemiai ir rūgštžemiai, 2000–3500 m aukštyje kalnų rudžemiai, aukščiau – akmeningi kalkžemiai. Kalnuose dirbamų laukų yra iki 4000 m aukščio.
Augalija
Miškai užima 20 % Indijos teritorijos (2000). Natūrali augalija labai pakeista žmogaus. Vakarų Ghatuose, Assamo kalnuose, Andamanų ir Nikobarų salose vyrauja visžaliai atogrąžų miškai (juose daugiausia augalų rūšių), Rytų Ghatuose ir Dekano plokščiakalnio šiaurinėje dalyje – paatogrąžių musoniniai miškai (su bambukais, tikmedžiais), plokščiakalnio vidinėse srityse, Indo–Gangos lygumos vakaruose – dygūs krūmai, retmiškiai, kai kur savanos, Vakarų Ghatų pietinėje dalyje – savanos su akacijomis ir santalais, pajūrio žemumose, Gangos–Brahmaputros deltoje – mangrovės, Indijos vakaruose (Radžasthano ir Gudžarato valstijose) – kserofitų krūmai, savanos, pusdykumės, dykumos. Himalajuose ir Karakorume ryškios vertikaliosios zonos: pietiniuose šlaituose iki 1000 m aukščio auga visžaliai paatogrąžių miškai (su bambukais, akacijomis, pistacijomis, alyvmedžiais), 1500–1800 m aukštyje – mišrieji paatogrąžių miškai (su pušimis, ąžuolais), iki 3300 m – tipiški himalajiniai miškai (su ąžuolais, himalajiniais kedrais, kėniais, eglėmis), aukščiau – krūmynai (su rododendrais, ožrožėmis), nuo 4000 m aukščio – alpinės pievos. Himalajų šiaurės rytuose zonų ribos žemesnės. Sausuose šiauriniuose šlaituose – skurdi stepių augalija.
1284
Gyvūnija
bengalinis tigras
Gyvūnija priklauso Indijos–Malajų zoogeografinei sričiai. Būdingi gyvūnai: azijiniai drambliai, azijiniai buivolai, indiniai kulanai, gaūrai, bantengai, kiauliniai elniai, indiniai zambarai, muntjakai, malajiniai tapyrai, bengaliniai tigrai, panteros, bengalinės katės, voverės skraiduolės, tupajos, loriai, beždžionės (makakos, langūrai, didnosės beždžionės), iš paukščių – Indijos žalčiakakliai, ūsiai, vapsvaėdžiai, banlūrinės vištos, garniai, gandrai, gervės, ibisai, ibiasnapiai, iš roplių – indiškosios kobros, Birmos ir tinkliniai pitonai, raudongurkliai kalotai, briaunagalviai krokodilai. Yra gyvūnų, kurie būdingi ir Afrikai: liūtai (tik Gudžarato valstijoje), leopardai, gepardai, dryžuotosios hienos. Indostano pusiasaliui būdinga: šarvuotieji raganosiai, iš elnių – aksiai ir barasingos, antilopės – nilgau ir garnos, Azijos juodieji lokiai, Indijos milžiniškosios voverės, hulmanai, iš paukščių – povai. Didžiosiose upėse veisiasi gavialai.
1284
Aplinkos apsauga
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Indijoje dėl žmogaus ūkinės veiklos susidarė sudėtinga ekologinė situacija. Miestuose dėl gausėjančio transporto didėja oro tarša. Upių vanduo užterštas buitinėmis nuotekomis, trąšomis, šiukšlėmis. Neigiamo žmogaus poveikio gamtai padariniams mažinti kuriamos (pradėta britų kolonijiniais laikais) naujos saugomos teritorijos. Indijoje yra daugiau kaip 60 nacionalinių parkų (Giro, Corbetto nacionalinis parkas, Sariskos, Kančendžungos, Eravikulamo, Tharo dykumos, Tadobos ir kiti); Kazirangos nacionalinis parkas, Keoladeo nacionalinis parkas, Sundarbanas, Nanda Devi nacionalinis parkas ir Manaso gamtos rezervatas – pasaulio paveldo vertybės. 12 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų – Nilgirio (nuo 2000), Mannaro įlankos (2001), Sundarbano (2001), Nanda Devio (2004), Nokreko (2009), Pačmario (2009), Similipalio (2009), Ačanakmar-Amarkantako (2012), Didžiojo Nikobaro (2013), Agastjamalos (2016), Kančendžungos (2018), Pannos (2020).
Jamunos upės užterštumo lygis Delyje (2017)
42 Ramsaro konvencijos (Indijoje įsigaliojo 1982) saugomos vietovės (plotas 10 814 km2).
Indijos konstitucinė santvarka