Ìndijos knas. Indijos filmai – kolektyvinės fantazijos, grindžiamos mito logika. Filmams įtakos turėjo sanskrito dramos, pagal kurias kiekviename meno kūrinyje turi būti atskleisti devyni pagrindiniai žmogaus jausmai. Iš klasikinio teatro perimta dainos, šokiai, komiški intarpai, pasikartojantys siužetai, lėtas veiksmo rutuliojimas, statiškos frontalios mizanscenos, ilgi dialogai, sąlygiška vaidyba. Ramajanos ir Mahabharatos poveikis ryšku daugelio temų (motinystės, tėvystės, keršto, lemties) traktavime, sudėtingame, su daug šalutinių pasakojimų siužete.
1899 sukurtas pirmasis trumpametražis filmas Imtynininkai (režisierius H. S. Bhatvadekaras, 1868–1954). 1901 pradėta rodyti filmuotus spektaklius. 1913 režisierius D. G. Phalke (1870–1944) sukūrė pirmąjį vaidybinį filmą Radža Hariščandra, jame panaudojo specialiuosius efektus, animaciją. Vėliau jis sukūrė apie 100 filmų apie dievus, šventuosius išpopuliarindamas mitologinės tematikos filmus. Režisierius Painteris (Baburao Mistri, 1890–1954) sukūrė pirmuosius istorinius filmus, juose naudojo erdvines dekoracijas, filmavo natūroje su daug statistų. Negarsiniuose filmuose vaidino tik vyrai arba angloindės aktorės (aktorės profesija buvo laikoma nešvaria). 1931 režisierius A. Irani (1886–1969) sukūrė pirmąjį garsinį kostiuminį filmą Pasaulio puošmena su 7 dainomis.
Sukurta socialinės problematikos filmų, kuriuose parodytas vakarietiškų pažiūrų plitimas (Miss 1933 1933, režisierius Č. Šahas, 1898–1975, Butelis brendžio 1939, režisierius Masteris Vinajakas, 1906–47), našlių likimas (Bendruomenės klaida 1934, režisierius H. Masteris, 1885–1949), konservatyvios šeimos tradicijos (Tegu pasaulis smerkia 1937, režisierius V. Šantaramas, 1901–90), religinė nesantaika ir fanatizmas (Skaistuolis 1938, režisierius Masteris Vinajakas, Kaimynai 1941, režisierius V. Šantaramas), kastų ir socialinės nelygybės negerovės (Devdasas 1935, režisierius P. Barua, 1903–51, Neliečiamoji 1940, režisierius Č. Šahas). 1949 įsteigta valstybinė organizacija Films Division, kuri skatino dokumentinių filmų kūrimą. Kai kuriuose vaidybiniuose filmuose keltos opios socialinės probemos: kaimo gyventojų skurdas (Žemės vaikai 1946, režisierius Ch. A. Abbasas, Du bighai žemės 1953, režisierius B. Rojus, 1909–66), bedarbystė (Dugne 1946, režisierius Č. Anandas, 1915–97, Šaligatvis 1953, režisierius Z. Sarhadi, 1914–97), tradicijos ir modernumo priešprieša (Stilius 1949, režisierius Mehbūbas, 1906–64, Naujas amžius 1957, režisierius B. R. Čopra, 1914–2008), moters beteisiškumas (Kraitis 1950, režisierius V. Šantaramas, Užburtas ratas 1953, režisierius K. Amrohi, 1918–93).
Filmo Neliečiamoji kadras (1936, režisierius F. Ostenas; Kasturi – D. Rani, Pratapas – A. Kumaras)
Įsigalėjo romantinės (Regėjimas 1951, režisierius N. Bosas, 1897–1986) ir šeimyninių santykių (Lėlė 1957, režisierius A. Čakravarti, 1912–57) melodramos, kartais – su nuotykių filmo elementais (Tokių kaip tu nemačiau 1957, režisierius N. Hussainas, 1931–2003). Atsirado pirmosios vadinamosios kino žvaigždės: Dilypas Kumaras (1922–2021), Devas Anandas (1923–2011), R. Kapūras, Nargis, Radžendra Kumaras (1929–99), Myna Kumari (1933–72), Dharmendra (g. 1935), Manodžas Kumaras (g. 1937), Džytendra (g. 1942), Radžešas Khanna (1942–2012), Mumtaz (g. 1946). 20 a. 7 dešimtmetyje (ir anksčiau būta pavienių režisierių R. Ghatako, S. Rajaus filmų) išsiplėtojo vadinamasis paralelinis kinas. Kurti į italų neorealistų panašūs filmai, juose gvildentos socialinės, politinės, ekonominės šalies problemos, atsisakyta tradicinių Indijos kino temų ir raiškos formų (muzikinių ir choreografinių intarpų, dainų), vaidino aktoriai mėgėjai. Vėliau sudėtingiems psichologiniams vaidmenims atlikti pradėta kviesti garsius aktorius, savitai naudota tradicinė Indijos muzika. Daugelio vadinamojo paralelinio kino filmų kūrimą rėmė Kino finansavimo bendrovė (įkurta 1960 Pūnoje, nuo 1980 Nacionalinio kino plėtros bendrovė).
Filmo Brangioji Umrao kadras (1981, režisierius M. Ali; Umrao Džan Ada – Rekha)
20 a. 8 dešimtmetyje iki tol Indijoje vyravusių melodramų populiarumas sumenko, plito veiksmo filmai su prievartos ir užmaskuotos erotikos elementais (Uždelstas atpildas 1973, režisierius P. Mehra, 1939–2009, Kerštas ir įstatymas 1975, režisierius R. Sippi, g. 1947). Šiuose filmuose (Siena 1974, režisierius J. Čopra, 1932–2012, Likimo valdovas 1978, režisierius P. Mehra) maištininko ir keršytojo vaidmenimis išgarsėjo aktorius Amitabhas Baččanas (g. 1942).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Indijos kinui įtaką darė Jungtinių Amerikos Valstijų filmai (herojai vilki vakarietiškai, veiksmas dažniausiai vyksta užsienyje, šokiai ir dainos paveiktos muzikos kanalo MTV), pagausėjo Holivudo perdirbinių, bet išliko mitologizuoti siužetai. Vadinamasis paralelinis kinas išsiplėtojo į nevienalytį reiškinį, vienijantį skirtingų politinių, filosofinių ir estetinių pažiūrų režisierius. Šiai kino srovei priskiriama intelektualumu, sudėtingais formos eksperimentais pasižymintis autorinis kinas ir naujasis pramoginis kinas, kuris apima ir kamerinius psichologinius filmus, analizuojančius žmonių tarpusavio santykius. Žymiausi režisieriai: M. Senas, B. V. Karanthas (1929–2002), B. Bhattačarja, G. Aravindanas, N. Čatterdži (g. 1937), K. Šahani, A. Gopalakrišnanas, M. Kaulis, Dž. Patelis (g. 1942), S. Mirza (g. 1943), B. Dasgupta, U. Čakraborti (g. 1948), G. Kasaravalli (g. 1949), A. Dasas (1950–2014), G. Ghosas (g. 1950), M. Mahapatra (1951–2020), Dž. Barua, Š. Karunas (abu g. 1952). Per metus Indijoje sukuriama apie 1000 filmų (daugiausia pasaulyje) 17 kalbų. Kino pramonės pagrindiniai centrai sutelkti Mumbajuje, Haidarabade, Madrase. Kinematografininkai rengiami Kino ir televizijos institute Pūnoje (įkurtas 1960), Nacionalinėje dramos mokykloje Delyje.
L: Kino Indii Moskva 1988; K. Moti Gokulsing, V. Dissanayake Indian Popular Cinema Delhi 1998; J. W. Hood The Essential Mystery: Major Filmmakers of Indian Art Cinema Delhi 2000.
1069
Indijos kultūra
Indijos konstitucinė santvarka