Ìndijos literatūrà. Indijoje literatūra pradėta kurti antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Dažniausiai skiriama senoji (prakritais, pali kalba ir sanskritu) ir naujoji Indijos literatūra (Indijos tautų, t. p. persų ir anglų kalbomis).
Senoji literatūra
Senajai literatūrai (nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų) priklauso Vedos, Indijos epas ir kita literatūra, kurta sanskritu, prakritais ir pali kalba. Seniausi paminklai – brahmanizmo kanonas, kurį sudaro samhitos (eiliuoti rinkiniai), prozinės brahmanos, aiškinančios Vedų himnų turinį ir su jais susijusių ritualų kilmę ir tikslą, alegorinės aranjakos ir upanišados – filosofijos traktatai eilėmis ir proza. Samhitos – tai 4 Vedos, kurių seniausia ir svarbiausia – Rigveda (15–10 a. prieš Kristų). Jos himnuose dievams galima įžvelgti lyrikos, epo ir dramos pradmenų. Samaveda ir Jadžurveda turi taikomąją ritualinę reikšmę, o Atharvaveda – burtų ir užkalbėjimų knyga. Šios 3 Vedos buvo galutinai sutvarkytos 10–7 a. pr. Kr. (nors jose esama himnų, senesnių nei Rigvedoje), dauguma brahmanų ir seniausių Upanišadų – 7–5 a. prieš Kristų. Sukurtos eiliuotos Puranos (5 a. pr. Kr.) – kosmogoniniai mitai, dievų ir didvyrių genealogijos, pasakų ciklai, poetikos, teologijos, mokslo veikalai. Indijos epą sudaro Vjasai priskiriama Mahabharata (4 a. pr. Kristų–2 a.) ir Valmykiui priskiriama Ramajana (4 a. pr. Kr.–2 amžius). Susikūrus Maurjų imperijai (317–130 pr. Kr.), kurioje valstybine religija tapo budizmas, ėmė plėtotis literatūros prakritais. Pali kanone (Tripitaka 3 a. pr. Kr.), be teologijos tekstų ir budistų bendruomenės organizavimo kodekso, yra daug lyrikos ir pasakų (džatakų apie Budos atgimimus). Pirmasis literatūros sanskritu rašytojas, kurio kūrinių išliko, – Ašvaghoša (2 amžius). 4 a. poetas Arjašūra parašė rinkinį Džatakų girlianda, kuriame mokė mylėti savo artimą. 3–4 a. Maharaštros valdovas Hala sudarė (arba sukūrė) pirmą prakritų lyrikos rinkinį Septyni šimtai posmų, šiame rinkinyje vyrauja meilės ir gamtos temos. 3–4 a. proza sukurti pasakų rinkiniai – Didžioji sakmė (neišliko), Pančatantra (išliko 5 a. redakcija), 25 vetalos pasakojimai (išliko 6 a. redakcija) ir Šukasaptati (70 papūgos pasakojimų; išliko 12 a. redakcija). Jiems būdinga rėminė kompozicija (į pagrindinį pasakojimą įterpiama kitų istorijų). Literatūroje sanskritu vyravo drama. Apie Indijos dramaturgiją galima spręsti iš dramaturgo Bhasos (3–4 a.) kūrybos. Apie 2 a. pr. Kr.–2 a. sukurtas traktatas apie teatro meną ir dramaturgiją Natjašastra. Sanskrito dramoje susijungdavo eilės ir proza, dialogai ir dainos, šokiai ir muzika. 5 a. dramose, epinėse ir lyrinėse poemose darnų pasaulį vaizdavo Kalidasa. Šūdraka (6–7 a.) sukūrė pjesę apie meilę ir politiką Molinis vežimaitis, Višakhadatta (7 a.) – politinę dramą Rakšasos žiedas, Harša (587–647) – porą haremo dramų ir budistinę dramą Nagų džiaugsmas, Mahendravarmanas (6 a.) – farsą Girtos išdaigos, Bhattanarajana (7 a.) – herojinę dramą Kasos pynimas. Bhavabhūti (7–8 a.) dramose pateikta įvykių psichologinė motyvacija, atskleidžianti herojų charakterius. Prakritu epinę poemą Tilto statyba sukūrė karalius Pravarasena II (6 a.), sanskritu poemą Kirato ir Ardžunos kova – poetas Bharavi (6 a.). Bhatti (6–7 a.) sukūrė poemą Ravanos nužudymas, bet formos rafinuotumu pažymėtinas poetas Magha (7–8 a.), parašęs epinę poemą Šišupalos nužudymas. Sanskrito lyrikai darė poveikį folkloras. Amaru (7 a.) eilės šlovino meilę ir moters grožį. Bhartrihari (6–7 a.) eilėraščiuose atsispindi prieštaringas, tragiškas, viliojantis gyvenimas. Vienintelis prozinis žanras – romanas. Bana (6–7 a.) parašė istorinį romaną Haršos gyvenimas ir romaną pagal folklorinį siužetą – Kadambarė, Dandinas (7 a.) – avantiūrinių romanų, Subandhu (7 a.) – romaną pasaką Vasavadata. Klestėjo vienaveiksmės pjesės: bhana (pjesė monologas) ir prahasana (farsas). 8 a. bhanų rinkinį sudarė Šjamilakos Koja per pakaušį, Yšvaradattos Šelmio ir juokdario ginčas, Vararuči Įsimylėjėliai ir Šūdrakos Lotosas dovanų. Jų siužetai susiję su miesto gyvenimu. 8–13 a. ryšku literatūros sanskritu nuosmukis. Dramos pasidarė per ilgos vaidinti, vyravo pasakojamieji ir lyriniai epizodai. Dramaturgai Šaktibhadra (9 a.) Stebuklingame žiede, Murari (10–11 a.) Neprilygstamajame Raghu palikuonyje, Radžašekhara (10 a.) Ramajanoje jaunimui vaizdavo Ramos ir Ravanos varžymąsi dėl Sytos, didžiausią dėmesį skirdami įmantriam stiliui ir poetinei technikai. Krišnamišra (11 a.) sukūrė alegorinę dramą Žinių mėnulio patekėjimas, kurioje veikė personifikuotos abstrakcijos. Epinėse poemose daugiausia reikšmės buvo teikiama įmantriam stiliui: Kaviradžos (12 a.) poemoje Raghava ir pandavos dviprasmiškais žodžiais kartu dėstomas Ramajanos ir Mahabharatos siužetas. Pradėtos kurti istorinės poemos kronikos: Padmaguptos (11 a.) Navasahasankos gyvenimas, Hemačandros (1089–1173) Kumarapalos gyvenimas, Kalhanos (12 a.) Karalių upė. Epinės poemos raida baigėsi Šryharšos (12 a.) kūriniu Nišadhos karaliaus žygiai. 8–12 a. atsirado ir išplito naujas epinis žanras čampū, kuriame vienodai svarbu buvo ir proza, ir poezija. 10 a. Trivikramabhatta parašė čampū Pasakojimas apie Damajanti, Somadeva (11 a.) – Šlovės sankaupa (pasakojama džainų legenda apie žmonos nužudytą karalių Jašodharą). Realistinės satyros pradininkas – Kšemendra (Šimtas posmų apie troškimą turėti daiktų). Originaliausia lyrinė poema – Bilhanos (11 a.) Penkiasdešimt posmų apie slaptąjį meilės džiaugsmą. Religinės lyrikos, susijusios su Krišnos kultu, sukūrė Lylašuka (9–10 a., Nektaras Krišnos ausiai) ir Džajadeva (12 a., Apdainuotasis piemuo). 9–10 a. sukurtas pamokomųjų pasakų rinkinys Hitopadeša. Somadeva, remdamasis Gunadhjos Didžiąja sakme, 1063–77 parašė 350 pasakų rinkinį Pasakų upių vandenynas. Literatūros teorijos veikalų parašė Bhamaha (5 a., Poezijos puošmenos), Dandinas, Vamana (8–9 a., Sūtra apie poezijos puošmenas), Udbhata (8–9 a., Trumpas poezijos puošmenų aprašymas), Anandavardhana (9 a.), Abhinavagupta (10 a.), Dhanandžaja (12 a., Dešimt dramos rūšių).
Naujoji literatūra
Naujoji literatūra kuriama asamų, bengalų, gudžaratų, hindi, kanarų, kašmyrų, malajalių, marathų, orijų, pandžabų, sindhų, tamilų, telugų, urdu, t. p. persų bei anglų kalbomis.
Indų literatūra asamų kalba
Asamų kalba kuriamos literatūros seniausi paminklai – Hemos Sarasvati (13 a.) poemos Prahlados nuotykiai ir Pasakojimas apie Harą ir Gaurę (apie deivės Parvatės meilę Šivai). Mahabharatos knygą Knyga apie Droną asamų kalba perteikė Rudra Kandali, poemą pagal vieną Knygos apie Droną epizodą Džajadrathos žūtis sukūrė Kaviratna Sarasvati. Harivara Vipra (13 a.) parašė dvi poemas. 14 a. Ramajaną asamų kalba, atspindėdamas vietos papročius, tradicijas, apeigas ir etines elgesio normas, perteikė Madhava Kandali. Vaišnavų poetas Šankaradeva (apie 1449–1568) parašė 26 poemų ciklą Giesmės viešpaties garbei ir daug vienaveiksmių pjesių proza su dainomis. Šankaradevos mokinys Madhavadeva (apie 1489–1596) sukūrė gyvenimiškumu ir buities detalėmis pasižyminčių vienaveiksmių pjesių apie Krišnos vaikystę, poemų ir eilių; jo kūrybos temos – žmogaus gyvenimo įvairovė, gyvenimo trapumas ir sielos klaidžiojimai iliuziniame pasaulyje, kur vienintelė kelrodė žvaigždė – meilė Krišnai. Rama Sarasvati (15–16 a.) perpasakojo didžiąją dalį Mahabharatos asamų kalba, vienus epizodus praleisdamas, kitus, susijusius su Assamo istorija ir geografija, įterpdamas. Jo poemoje Bhymos žygiai atspindėtas valstiečio (dievo Šivos pavidalu) gyvenimas. Bhattadeva (1558–1638) proza perteikė Bhagavadgytą ir Bhagavatapuraną. Svarbūs 16–17 a. literatūros žanrai – istorinės kronikos ir vaišnavų šventųjų gyvenimų aprašymai. Kaviradžas Čakravarti (17 a. pabaiga–18 a. pradžia) Kalidasos dramos motyvais parašė Poemą apie Šakuntalą. Hemačandra Baruva (1835–96) sukūrė satyrinę apysaką Ne viskas auksas, kas auksu žiba (joje kritikavo brahmanų veidmainystę) ir dramą Nuotakos malda (1861), kurioje vaizdavo tragiškus narkomanijos padarinius. Poetas romantikas K. Bhattačarja (1853–1936) šlovingą Assamo praeitį poezijoje lygino su liūdna dabartimi ir piktinosi tautiečių nuolankumu. Č. Agarvala (1858–1938) reiškė tikėjimą poeto žodžio galia ir žmogaus didybe. L. Bezbarua rašė eilėraščius, dramas, apsakymus, romanus. H. Gosvami (1872–1928) išgarsėjo sonetais. Poetas B. Dasas (1858–1928) šiuolaikiškai pateikė Indijos epo siužetus ir mitologinius įvaizdžius (poema Sytos pagrobimas 1888). R. Bardalajus (1867–1939) pirmasis ėmė rašyti istorinius romanus. D. Šarma (1882–1961) tęsė mistinės poezijos tradicijas. Žymūs poetai buvo R. Barrakakati (1897–1963), P. P. Baruva (1904–64), Dž. Agarvala (1903–51), N. Baruva (1916–2002). B. Baruva (1908–64) sukūrė romanų, B. K. Bhattačarja (1924–94) – eilėraščių, dramų, bet labiausiai išgarsėjo romanais. Žymūs romanistai – Dž. Dasas (1927–99) ir Indira Gosvami (1942–2011).
Indų literatūra bengalų kalba
Bengalų kalba kuriamos literatūros seniausias paminklas – 24 poetų budistų Ritualiniai himnai (10–12 amžius). 12 a. pabaigoje į Bengaliją įsiveržė musulmonai, 13–14 a. nuolat vyko karai, literatūros raida sulėtėjo. 14–15 a. pradėtos kurti mangalakavjos – vietinių dievybių šlovinimo poemos. Jose išdėstyta kosmogoninis mitas, pasakojimas apie dievybės atsiradimą ir kokio nors išpažinėjo, kuriam dievybė padėjo sunkią valandą, istorija. Populiari buvo gyvačių deivė Manasa, kurios garbei poemas rašė Vidžaja Gupta (15 a.), Vipradasa (15 a.), Ketakadasa Kšemananda (17 amžius). Čandei, žvėrių ir medžiotojų globėjai, poemą sukūrė Mukundaramas Čakravarti (16 amžius). Mangalakavjoms būdinga autobiografinė įžanga, tikrovės (buitis, charakteriai) ir pasakos (nuotykiai) derinys. Religinę meilės lyriką kūrė poetai Čandydasa, Govindadasa (1537–1612), Balaramadasa (17 amžius). Krittivasa (15 a.) parašė gražiausią iš daugiau kaip 20 Ramajanų bengalų kalba, kurioje Rama – pirmiausia žmogus, aukojantis savo laimę dėl valdinių gerovės. Gražiausios Mahabharatos (iš daugiau kaip 30) bengalų kalba autorius – Kaširamadasa (17 amžius). Poetai musulmonai parašė pirmuosius pasaulietinius kūrinius, kuriuose atsispindėjo didvyriški valdovų žygiai, taurūs jausmai ir dramatiškas to meto Bengalijos gyvenimas: Daulato Kazi (17 a.) Loras ir Čandranė, Saijido Alaolio (17 a.) Padmavatė, Septynios gražuolės. Bharatčandra Rajus (1713–60) parašė puikaus stiliaus ir formos daug trumpų aforistinių eilėraščių ir poemą deivės Kali garbei Anados pašlovinimas (3 dalys 1753). Pirmieji 19 a. poetai – I. Gupta (1812–59), kurio eilėraščių pagrindinė tema – meilė tėvynei, ir R. Bandopadhjajus (1827–87), išgarsėjęs herojine poema Sakmė apie Padmini (1858). Pirmąsias socialines buitines pjeses parašė R. Tarkaratna (1822–86), kuris groteskiškai vaizdavo aukščiausioje kastoje paplitusią daugpatystę. D. Mitros (1832–73) pjesėse protestuojama prieš ankstyvas ir nelygias santuokas, vaizduojama kolonizatorių savivalė. Dramai ir poezijai didelę įtaką turėjo M. Dattos (1824–73) kūryba. H. Bandopadhjajaus (1838–1903), N. Seno (1847–1909), B. Čakravarti (1835–94) poezijoje vyravo romantizmo tendencijos. Kiti poetai: Dž. Dasas (1899–1954), K. Nazrulas Islamas (1899–1976), B. Basu (1908–74), B. De (1909–82), Š. Ghošas (g. 1932). Pirmąjį socialinį buitinį romaną parašė P. Mitra (1814–83), istorinių ir psichologinių – B. Čattopadhjajus. R. Tagore sukūrė romantinės poezijos, simbolistinių dramų, realistinių psichologinių romanų. Jo romanų tradiciją tęsė Š. Čattopadhjajus ir B. Bandopadhjajus (1896–1950). Romanų parašė T. Gangopadhjajus (1845–91), T. Bandopadhjajus (1898–1971), M. Bandopadhjajus (1908–56), S. Basu (1924–88), Mahašveta Devi (1926–2016), S. Gangopadhjajus (1934–2012), novelių – B. Čattopadhjajus, T. Gangopadhjajus, N. Gangopadhajus (1918–70), absurdo dramų – B. Sarkaras (1925–2011).
Indų literatūra gudžaratų kalba
Gudžaratų kalba kuriamos literatūros seniausius paminklus – religines didaktines poemas – sukūrė džainai pamokslininkai; seniausia – Vinajačandros Poema apie Neminathą (1140), šlovinanti dvidešimt antrąjį tyrthankarą. Šalibhadra parašė Poemą apie Bharatą ir Bahubalį (1185, apie dviejų brolių karalių kovą), Ambadeva – Poemą apie Samarą (1315, Samarasinho, pastačiusio paminklą tyrthankarai Rišabhadevai, garbei), Vinajaprabha – Poemą apie atsiskyrėlį Gautamą (1356), kuri garsi gamtovaizdžių aprašymais. Buvo populiarios lyrinės poemos (Gunavanto Pavasario linksmybės 1350), kūriniai apie tragišką Radžulos meilę Neminathui (Radžašekharos Poema apie Neminathą 1344, Džajašekharos, Somasundaros poemos). Į Gudžaratą pradėjus veržtis musulmonams atsirado herojinės poezijos kūrinių: Šrydharos Poema apie Ranamalą (1398, šlovinama Ranamalos pergalė mūšyje su musulmonų vietininku Zafarchanu), Padmanabhos Poema apie Kanhadą (1456, apraudamas paskutinis beviltiškas bandymas apginti Gudžarato nepriklausomybę). Manikjasundara parašė stebuklinį nuotykių romaną rimuota proza Prithvyčandros žygdarbiai (1422). 15 a. plėtojosi religinė literatūra. Narsimha Mehta sukūrė religinių poemų, mistinių erotinių giesmių dievo piemens Krišnos garbei ir filosofinių poemų. Epines poemas Puranų (Krišnos vaikystė, Rukminės pagrobimas) ir sanskrito literatūros siužetais (Kadambarė) rašė Bhalana (1434–1514), garsėjantis eklektiškomis pažiūromis. Ramajanos, Mahabharatos ir Puranų siužetais poemas kūrė Nakara (1500–75) ir Višnudasa (1564–1632). Religines filosofines temas (visatos kilmė ir sandara, majos samprata, kitų doktrinų kritika) lyrikoje plėtojo Akho, kuris kritikavo ne tik tradicinį brahmanizmą, bet ir bhakties mokymą. Puranų literatūros tradiciją tęsė Premananda, kurio poemoms būdinga realistinių ir romantinių elementų derinimas. Šjamalas (1699–1769) sukūrė poemų, kuriose gausu kelionių ir nuotykių aprašymų, puikių šešiaeilių. Geidulingą žemišką meilę religinėse giesmėse Krišnai apdainavo Dajaramas (1767–1852). Naujausiosios gudžaratų literatūros pradininkais laikomi Dalpatramas (1820–98, pjesė Netikras išdidumas, eilėraščių rinkinys Dalpato eilės) ir Narmadašankaras (1833–86, eilėraščių rinkinys Narmos poezija). G. Tripathi (1855–1907) parašė socialinį romaną apie inteligento likimą Sarasvatičandra (4 tomai 1887–1901), Nandšankaras (1835–1905) – istorinį romaną Keistuolis Karanas (1866). Nanalalis (1877–1946) sukūrė eilėraščių ir pjesių, K. M. Munši (1887–1971) – istorinių ir socialinių romanų, P. Patelis (1912–89) – apsakymų ir romanų apie kaimo gyvenimą. Romanus rašė Č. V. Šahas (1887–1966), G. G. Džoši Dhūmketu (1892–1966), Z. Meghani (1896–1947), Č. Bakši (1932–2006), B. K. Šarma (1934–2018), pjeses – R. Parikhas (1897–1982), Č. Mehta (1901–92), Dž. Dalalis (1909–70), eilėraščius – T. L. Sundarramas (1908–91), U. Džoši (1911–88), S. Džoši (1920–86), A. Brahmabhattas (1937–81).
Indų literatūra hindi kalba
Hindi kalba kuriamos literatūros seniausi paminklai – herojinės epinės poemos (raso) apie valdovų karo ir meilės pergales. Čando Bardajaus (12 a.) Poemoje apie Prithvyradžą smerkiami brolžudiški karai ir raginama vienytis prieš musulmonus. Dauguma pseudoistorinių raso, pvz., Džagniko (12 a.) Poema apie Paramalį, Dalpatvidžajaus (13 a.) Poema apie Khumaną, Bhattos Kedaro (14 a.) Džaičando šviesa, šlovino idealų karį. Narpati Nalhos (13 a.) Poema apie Višaldevą išsiskyrė išdidžių, ryžtingų moterų charakteriais. Vidjapati apdainavo žmogaus kūno grožį ir meilę. 14–16 a. paplito bhakties šalininkų lyrika, skirstoma į nirgunų, kurie tikėjo dievą be požymių, ir sagunų, kurie tikėjo dievą žmogaus pavidalu. Žymiausias nirgunų poetas Kabyras (1440–1518) eilėmis kovojo su hinduistų ir musulmonų fanatizmu, garbino kiekvieno žmogaus sieloje slypintį dievą. Sundardasas (1596–1689), mokėjęs persų ir sanskrito kalbas, pabrėžė žinių svarbą dievui suvokti, jo eilėraščiai pasižymi pamokslininko aistra ir meniškumu. Dadu Dajalis skelbė visų žmonių lygybę prieš vienatinį dievą, kovojo su asketizmu, vaikų santuokomis, religine nesantaika. Poetai sufijai manė, kad būdas dievui pažinti – meilė: Maliko Muhammado Džajasi (1492–1542), Kutbano (g. 1550), Usmano (16 a. antra pusė–17 a. pirma pusė) lyrinės alegorinės poemos. Sagunų poetai garbino dievą valdovo Ramos arba piemens Krišnos pavidalu. Tulsydasas parašė epinę poemą Ramos žygdarbių vandenynas (pagal Ramajaną), kurioje bhakties socialines ir etines idėjas derino su tradicinėmis kastų visuomeninėmis vertybėmis, Agradasas (17 a. pirma pusė) – poemą Mąstymo apie Ramą gėlės, jo mokinys Nabhadasas – Bhaktų girliandą, 200 bhakties šalininkų biografijas. Surdas sukūrė religinę lyrinę poemą apie Višnaus avataras Sūro vandenynas, poetė Myra Bai – giesmių Krišnai, kurioms būdingas moteriškas švelnumas ir santūrumas. Rahymas išgarsėjo eiliuotais aforizmais. 17–19 a. viduryje poezijos pagrindinė tema buvo moters grožis ir meilės malonumai, o didžiausia vertybė – įmantri forma. Išpopuliarėjo eiliuoti traktatai apie poezijos meną. Kešavdasas (1555–1617) parašė poemą Mėnulveidžio Ramos šviesa, kurioje aukštino Ramą kaip tobulą žmogų. Biharilalis, Devas (1673–1764), Ghananandas (1689–1739) sukūrė meilės lyrikos, Bhūšanas (1613–1715), Lalkavi (1657–1707), Padmakaras (1753–1833) – herojinės poezijos. Po Indų sukilimo (1857–59) poetas ir dramaturgas Bharatendu Hariščandra (1850–85) įtvirtino švietėjišką realizmą. Nacionalinio išsivadavimo judėjimo idėjos ryšku poetų M. Guptos (1886–1964), atgaivinusio ilgų epinių poemų tradiciją, R. Tripathi (1889–1962) ir R. S. Dinkaro (1908–74) kūryboje. 20 a. 3–4 dešimtmečio poezijoje vyravo romantizmas (čhajavadas), kurio žymiausi atstovai buvo Dž. Prasadas, S. T. Nirala (1896–1961) ir S. Pantas (1908–77). Mahadevi Varmos (1907–87) meilės ir filosofinėje lyrikoje žymu mistinės nuotaikos. Apsakymai ir romanai hindi kalba pradėti kurti tik 20 a. pradžioje. Paprastų žmonių, ypač valstiečių, gyvenimą aprašė Premčandas. Prozoje vyravo realizmas. Po II pasaulinio karo kilo pragativado (pažangos) sąjūdis, kartais kairiojo atspalvio. Socialinius romanus rašė Jašpalis (1903–76), U. Aškas (1910–96), P. Renu (1921–77), istorinius – V. Varma (1889–1969) ir R. Raghavas (1923–62). 20 a. antroje pusėje sustiprėjo modernistinės tendencijos. Eksperimentinės krypties (prajogavado) pradininkai buvo Agjeja ir G. Muktibodhas (1918–64). Šios krypties atstovai: poetai ir prozininkai M. Rakešas (1925–72), D. Bharati (1926–97), R. Sahajus (1929–90), prozininkai I. Džoši (1902–82), Dž. Kumaras (1905–88), N. Varma (1929–2005), Kamalešvaras (1932–2007), poetas Dhūmilis (1936–75), G. Vimalas (1939–2019).
Indų literatūra kanadų kalba
Kanadų kalba kalba kuriamos literatūros seniausias išlikęs paminklas – Raštrakūtų dinastijos karaliaus Nripatungos (valdė 815–877) poetikos ir retorikos traktatas Karaliaus poeto kelias. Jame minima daug poetų ir mokslininkų, kurių tik Gunavarmos (9 a.) poemų fragmentų išliko kanadų poezijos senovės antologijose. Pirmieji literatūros kūriniai susiję su poetų džainų veikla. Pampa (902–975) sukūrė dvi poemas – Pirmapradė sakmė (apie pirmojo džainų tyrthankaro Vrišabhos ir jo sūnaus Bahubalio dvasinę evoliuciją) ir Narsuolio Ardžuno pergalė (pagerbtas jo globėjas karalius Arikesaris, kuris sutapatintas su Mahabharatos Ardžuna). Ponna (10 a.) sukūrė poemą Sakmė apie ramybę (apie šešioliktąjjį tyrthankarą Šantinathą), Ranna (g. 949) – poemas Sakmė apie Adžitą (apie antrąjį tyrthankarą) ir Mūšis vėzdais (prisiminimais ir dialogais papasakojama visa Mahabharata). Pirmasis prozos kūrinys – Šivakoti Didysis pagarbinimas (920, 19 novelių karmos sąvokai paaiškinti). Karvedys Čavundaraja (10 a.) proza parašė 63 džainų šventųjų biografijas (Čavundarajos sakmės). Nagačandra (12 a.), dar vadinamas Pampa II, sukūrė Sakmę apie Malę (apie vienintelę moterį tyrthankarę) ir Sakmę apie Ramačandros gyvenimą, arba Pampa Ramajaną. Najasena (12 a.) parašė čampū Dharmos nektaras, 14 pasakojimų, aiškinančių džainizmo moralinius principus, Brahmašiva (12 a.) – džainizmo pranašumus šlovinantį poleminį kūrinį Išbandymas laiku. Religinis reformatorius Basavanna (1105–67), lingajatų sektos įkūrėjas, savo mokymą ir pažiūras išdėstė trumpais aforistiniais eilėraščiais – vačanais, kuriuose gausu transseksualinių ir homoseksualinių motyvų. Garsiausi vačanų kūrėjai – Allamaprabhu, Akka Mahadevi, Siddharama (visi 12 amžius). Vačanai galėjo būti tiek religiniai mistiniai, tiek socialiniai, tiek satyriniai. 13 a. poemų sukūrė Harihara (Kalnų dukters laimė – apie Šivos ir Parvatės vestuves, Poema apie Šivos tarnus – garsių šaivų biografijos) ir Raghavanka (Sidharamos gyvenimas – apie garsų vačanų kūrėją, Poema apie Hariščandrą). Pažymėtinas Rudrabhattos (12–13 a.) čampū apie Krišnos gyvenimą Pasaulio saugotojo pergalė. Nemičandra (12–13 a.) sukūrė poemas Neminathos gyvenimas (apie dvidešimt antrojo tyrthankaro gyvenimą), ir Lylavatė – pirmą originalaus siužeto kanadų poemą. Džanna (12–13 a.) savo poemose vaizdavo iškreiptą ir tragišką meilę. 14–16 a. kanadų poetai klestėjo Vidžajanagaro valdovų rūmuose. Kumara Vjasa (15 a.) kanadų kalba perteikė Mahabharatą, Kumara Valmykis (16 a.) – Ramajaną. 15 a. Karnatakoje kilo haridasų (Viešpaties Krišnos vergų) sąjūdis. Jo idėjas giesmėse išreiškė Purandaradasa (1480–1564) ir Kanakadasa (1509–1600). Sarvadžna (17 a.) išgarsėjo trieiliais, kuriuose atsispindėjo atsiskyrėlio gyvenimas. Žlugus Vidžajanagarui literatūra kanadų kalba sumenko. Šiuolaikinės poezijos pradininkas – B. M. Šrykantaja (1884–1946). Tradicines vertybes eilėraščiuose propagavo P. M. Rao (1874–1937), M. V. Ajangaras (1891–1986), P. T. Narasimhačaras (1905–98). D. R. Bendre (1896–81) ir K. V. Puttapa (1904–94) lyrikoje atskleidė dvasinio tobulėjimo ir mistinių apreiškimų svarbą. K. S. Narasimhasvami (1915–2003) poezijoje perteikė sunkiai gyvenusių žmonių jausmus ir išgyvenimus. Poetas modernistas G. Adiga (1918–92) vaizdavo dabartį kaip beprasmybės įkūnijimą. Žymūs romanistai: K. V. Putapa (Kuvempu, 1904–94), A. N. Krišnarao (1908–71), K. Šivarama Karanthas (1902–97), U. R. Anantamūrti. Novelių pradininkas – M. V. Ajangaras. Apsakymų apie patriarchalinės valstiečių buities žlugimą parašė B. Krišnašarma (1900–82), eilėraščių ir romanų – V. K. Gokakas (1909–92), eilėraščių, dramų, romanų – P. Lankešas (1935–2000), dramų – G. Karnadas (1938–2019) ir Č. Kambaras (g. 1938).
Indų literatūra kašmyrų kalba
Kašmyrų kalba kuriamos literatūros pradininkė – poetė mistikė Lal Ded (1320–90). Jos ketureiliuose (vakh) gyvenimas buvo vaizduojamas kaip sunki pareiga, apdainuojama sielos pasinėrimo į dievybę palaima, poezijai būdinga šaivizmo ir sufizmo sintezė. Islamą eilėmis skelbė Šeichas Nūruddynas (1378–1438). Sukurta poemų pagal Puranas (Bhattos Avataros, 15 a., Demono Banos istorija). 16 a. suklestėjo meilės lyrika. Habba Chatūn (1551–1606) kūrė 6–10 eilučių eilėraščius (lolgyt), kuriems būdinga persiški įvaizdžiai. Eilėraščius apie dangišką ir žemišką meilę kūrė asketė Rūpabhavani (1624–1721) ir pamesta žmona Arnimal (1737–78). 18–19 a. poetai musulmonai rinkosi persų poezijos siužetus ir žanrus: Mahmadas Gami (1765–1855), kuris pirmasis kašmyrų kalba kūrė gazeles ir masnavius, Makbūlas Šachas (1820–76). Rasūlas Myras (m. 1870) apdainavo meilės jausmo įvairius niuansus (išliko apie 100 gazelių). Poetai hinduistai kūriniuose naudojo Vedų ir Puranų siužetus: Paramananda (1791–1885) sukūrė epinių mistinių poemų, Krišna Džū Razdanas (1850–1926) parašė poemą Šivos vestuvės. Mistikų tradiciją tęsė Samadas Myras (1894–1959). G. A. Mahdžūras (1885–1952) eilėraščiuose vaizdavo religinio fanatizmo, hinduistų ir musulmonų nesantaikos padarinius. D. Nadimo (1916–88) poezijos pagrindinė tema – Kašmyro grožis ir skurdas. Kiti žymesni poetai: Z. Kaulis (1884–1966), A. Azadas (1903–48), A. R. Rahi (g. 1925).
Indų literatūra malajalių kalba
Malajalių kalba kuriamos literatūros seniausias paminklas – Čiramano (12 a.) poema Ramos gyvenimas (joje Ramos mūšio su Ravana epizodas išplėtotas iki retrospektyviai papasakotos visos Ramajanos). 14 a. suklestėjo poemos, kuriose buvo aprašomos kurtizanių gudrybės (Vilionių menas 13 a.) arba išskirtų meilužių ilgesys (Žinia Ununilei 14 amžius). Daugumos šių pasaulietinių ir erotinių poemų autoriai nežinomi. Bhakties pranašai literatūroje malajalių kalba buvo Nirnamo poetai (gimę ir kūrę Nirnamo kaime) Panikkarai (1350–1450): Madhava sukūrė savą Bhagavadgytos variantą, jo brolis Šankara – Krišnos pergalę ir Bharatos palikuonių girliandą (glaustai išdėstytą Mahabharatą); jų sūnėnas Rama Panikkaras perteikė Ramajaną, Mahabharatą, sukūrė Bhagavatą ir Šivos nakties didybę. Jie rašė paprasta, sanskritizmais neperkrauta kalba. Šnekamajai malajalių kalbai literatūrines teises suteikė Čerušeri Nambūdiri poema Giesmė apie Krišną (15 amžius). Vaizdingai ir lyriškai Ramajaną perpasakojo Ajjappilli Ašanas (Sakmė apie Ramą 15 amžius). 14 a. sanskritizuota malajalių kalba (manipravalamu) parašytose čampū buvo pasakojamos kurtizanių istorijos, bet 15 a. Punamas Nambūdiri pirmą kartą panaudojo Puranų temas Ramajanos čampū ir Mahabharatos čampū. 16 a. rašė poetas Ežuttaččhanas – vienas bendrinės malajalių kalbos kūrėjų. 17 a. čampū sukūrė Mahišamangala Narajana Nambūdiri. 17 a. vyravo eiliuoti tekstai klasikinio Keralos šokių teatro kathakalio vaidinimams (atakatha) ir liaudies vaidinimams (tulalis). Jų siužetams buvo naudojami Puranų ir Indijos epo epizodai. Pažymėtinos Kottarakkaros Tampurano (17 a.), Kottajamo Tampurano (17 a., Demono Bakos užmušimas, Auksinė vandens lelija) atakathos. Unnaji Varijaras (17 a.) atakathoje Nalo istorija savitai traktavo tauraus žmogaus, patyrusio daug nelaimių dėl žaidimo kauliukais, temą. Tulalio žanrą sukūrė satyrikas K. Nambijaras (1705–70). Jis parašė daugiau kaip 40 tulalių, kuriuose šaipėsi iš žmogaus silpnybių ir visuomenės blogybių, į Puranų siužetus įterpdamas tuometinio gyvenimo vaizdų. K. Nambijaras parašė poemų, atakathų. 19 a. pradžios poezijoje vyravo Venmanių mokykla, kurios žymiausi atstovai – Venmani Aččhanas Nambūdiri (1817–91) ir jo sūnus Venmani Mahanas Nambūdiri (1844–93), kūrę grakščias, erotiškas eiles. Kešava Pillajus (1868–1914) parašė elegišką poemą Šimtas posmų apie mirties artėjimą. Čandu Menono (1847–1900) romanas Indulekha smerkė paprotį prievarta tekinti šūdrų mergaites už brahmanų. Ramanas Pillajus (1858–1922) parašė istorinių ir satyrinių romanų. Poeziją modernizavo poetai romantikai K. Ašanas, U. S. P. Ajaras ir Vallatolis (1878–1958). Paskutiniai poetai romantikai Raghavanas Pillajus (1909–36) ir Čangampuža Krišna Pillajus (1911–48) sukūrė muzikalių eilėraščių. Kiti poetai: G. Š. Kurupas (1900–78), V. Š. Menonas (1911–85), N. V. Krišna Varijaras (1917–89), O. N. V. Kurupas (1931–2016), S. Kumari (g. 1934). Pirmąsias noveles parašė V. K. Najanaras (1861–1915). Vėliau jas kūrė K. N. Pillajus (1898–1974), P. Kešava Devas (1904–83), L. Antardžanam (1909–87), V. M. Bašyras (1912–94), T. Š. Pillajus (1912–99), S. K. Pottekkatas (1913–82), T. Padmanabhanas (g. 1931), O. V. Vidžajanas (g. 1931), Madhavikutti (g. 1932). Romanuose aistros prigimtį analizavo T. Š. Pillajus, neturtingų Keralos musulmonų gyvenimą aprašė V. M. Bašyras, socializmo idealus gynė P. Kešava Devas, staigų tradicinės gyvensenos pokyčių poveikį atskleidė M. T. Vasudevanas Nairas (g. 1933), tradicijas ir kastas pasmerkė L. Antardžanam, neribotą patriarcho valdžią šeimos moterims – Radžalakšmi (1930–65).
Indų literatūra marathų kalba
Marathų kalba kuriamos literatūros pradininkas – poetas Mukundaradžas (1128–98), parašęs poemas Tikrojo žinojimo jūra ir Dieviškasis nektaras, kuriose išdėstė bhakties idėjas ir vedantos mokyklos filosofiją. Mhajus Bhattas (13 a.) sukūrė pirmuosius prozos kūrinius Atmintini nutikimai ir Govindprabhu gyvenimas, kuriuose aprašė mahanubhavų sektos įkūrėjo Čakradharo (1194–1278) gyvenimą ir mokymą. Šios sektos religinę filosofinę doktriną alegorijų pavidalu Mokyme apie sūtras ir Svarbiausiame mokyme susistemino Kešobasas (13 amžius). Kai kuriuos Puranų epizodus proza (Šišupalos nužudymas) atpasakojo Bhaskaras (13 a.), eilėmis (poema Rukminės vestuvės) – Narendra (13 amžius). Mahanubhavų kūriniuose gausu kaimo ir miesto gyvenimo vaizdų, atspindėti to meto politiniai įvykiai, bet daugelio išlikusių rankraščių negalima perskaityti, nes jie parašyti kuriuo nors iš 25 slaptaraščių. Vienas pirmųjų literatūros apie bhaktį kūrėjų buvo poetas Džnanešvara. Bhakties idėjas skelbė žemakasčiai poetai Savanta (1250–95), Čokhamela (1293–1338), Džanabai (14 amžius). Dievui Višnui skirtose giesmėse jie išreiškė teisingumo troškimą, meilę ir ilgesį. 14 a. viduryje Maharaštra neteko nepriklausomybės, ir poetai vis dažniau ėmė šlovinti dievą karį Ramą. Eknathas parašė poemas Ramos gyvenimas ir Eknatho Bhagavata, jo vaikaitis Muktešvaras (1574–1645) – gražiausius iš daugybės Ramajanos ir Mahabharatos perdirbinių marathų kalba. Tukaramo giesmėse Višnui atsispindi paprastų marathų beteisiškumas. Religinio politinio ordino Kalavijo bendrija įkūrėjo brahmano Ramdaso (1608–81), Maharaštros valdovo Šivadžio dvasinio vadovo, kūryba karinga ir patriotinė. Jis parašė lyrinių filosofinių giesmių ir poemą Daso pamokymai. Klestėjo poetai mokslininkai, rašantys įmantriu stiliumi. Poetas Vamana (1608–95) parašė Bhagavadgytos komentarus ir pasaulietinių poemų, kuriose plėtojo Ramajanos ir Mahabharatos epizodus. Šrydhara (1658–1729) sukūrė poemas Hario pergalė, Ramos pergalė, Pandavų didybė, Raghunathas (18 a.) – Nalo ir Damajanti vestuvės. Moropantas (1729–90) parašė poemas Krišnos pergalė, Mahabharata arjos metru, trumpų lyrinių giesmių, 108 (išliko 90) Ramajanos versijas, kurių kiekvieną pasakoja vis kitas epo herojus (ypač originali ir meniška Sytos Ramajana). 19 a. vyravo drama. Herojines mitines dramas kūrė Višnudasas Bhave (1818–1901), muzikines dramas – B. P. Kirloskaras (1843–1885). Pirmosios socialinės dramos Šarada (1899) autorius – G. B. Devalis (1854–1916). Daugiau kaip 60 pjesių sukūrė Mama Varerkaras (1883–1965). Žymiausias 20 a. marathų dramaturgas – V. Tendulkaras (1928–2008). Šiuolaikinės poezijos pradininkas – Kešavsūtas (1866–1905), kuris apmąstė tėvynės likimą, apdainavo žmogaus jausmų grožį, neribotas proto galimybes. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kūrė poetai romantikai N. M. Gupte (1872–1947), B. V. Tambe (1874–1941), D. A. Tivari (1887–1939), T. B. Thomre (1890–1918), M. T. Patvardhanas (1894–1939), M. Ranade (1896–1926). Naujausiosios poezijos pradininkai – Anilis (1901–82) ir A. Kanekaras (1905–80). Kiti žymesni poetai: B. S. Mardhekaras (1909–56), G. D. Madgulkaras (1919–78), S. M. Muktibodhas (1921–84), V. Bapatas (1922–2002), D. Čitre (1938–2009), N. Dhasalis (1949–2014). Romano žanras suklestėjo tik pradėjus rašyti H. Aptei. Romanų sukūrė V. M. Džoši (1882–1943), M. Varerkaras, V. S. Khandekaras (1889–1976), N. S. Phadke (1894–1965), S. Gurudžis (1899–1950), S. N. Pendse (1913–2007), B. Nemade (g. 1938), novelių – Č. V. Džoši (1892–1963), V. D. Madgulkaras (1927–2001), V. S. Khandekaras, Daja Pavaras (1935–96).
Indų literatūra orijų kalba
Orijų kalba kuriamos literatūros seniausi paminklai – Džagannatho šventyklos Puri metraščiai (12 a.) ir A. S. Narajanos (13 a.) grožinis kūrinys proza apie geismo padarinius Rudrasudhanidhė. Iš 14 a. išliko Markandadasos Giesmė apie Krišną (joje lyriškai aprašytas Krišnos atsisveikinimas su motina) ir Vatsadasos Poema apie Kailasą (šaipomasi iš seno Šivos ir jaunutės Umos šeimyninio gyvenimo). 15 a. Saraladasa sukūrė savitą Mahabharatos variantą. 16 a. literatūrai didelę įtaką turėjo Čaitanjos (1485–1533) mokymas. Balaramadasa orijų kalba perteikė Ramajaną, Džagannathadasa iš sanskrito kūrybiškai išvertė Bhagavatapuraną. 17 a. įsivyravo rūmų poezija, kurioje vyravo erotiniai motyvai, rašyta į galvosūkį panašia kalba. Upendra Bhandža (1670–1720) sukūrė daugiau kaip 40 žaismingų dekoratyvinių poemų pagal Puranas ir pirmą originalaus siužeto poemą Lavanjavatė. Nuoširdesnę lyriką kūrė Abhimanju Samantasingharas ir Dinakrišnadasa (abu 17 amžius). Baladeva Ratha (1779–1845) muzikinėje dramoje Čampū apie Krišną perteikė meilės jausmo didybę ir grožį. Bradžanatha Badadžena (1730–95) sukūrė poemą Karo bangos (apie orijų kovą su marathais) ir pirmą pasaulietinį humoristinės prozos kūrinį Keturios pramogos. 18 a. poetai buvo linkę filosofiškai apmąstyti bhaktį. Bhaktačarana Dasa (18 a. antra pusė) sukūrė poemą Mathuros gerovė, kurioje vaizduodamas Vrindavano merginų sielvartą Krišnai išvykstant išdėstė advaitos filosofiją. Gopalakrišna Pattnaikas (1785–1862) parašė dainų apie dieviškos ir kartu žmogiškos meilės raidą. Aklas neliečiamasis Bhyma Bhojus (1855–94) religiniais himnais skelbė naują monoteistinį tikėjimą, neigiantį kastų sistemą ir stabų garbinimą. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kūrė prozininkas F. Senapati (1843–1918). Radhanatha Rajus (1848–1908) išgarsėjo epinėmis, Madhusūdana Rao (1853–1912) – filosofinėmis mistinėmis poemomis. Liaudies teatro atgimimą paskatino režisieriaus ir dramaturgo K. Pattnaiko (1898–1978) pjesės. Šiuolaikinės dramos pradininkas – M. Dasas (g. 1927). 20 a. noveles rašė B. Pattnaikas (g. 1939), kurio kūrybos tema – moralinius orientyrus praradusio inteligento blaškymasis verteiviškame pasaulyje, ir Dž. Mohanti (g. 1940), kafkiškai vaizduojantis miesto gyvenimą. Prozininkas G. Mohanti (1914–91) išgarsėjo kaip orijų genčių gyvenimo metraštininkas. Kiti žymesni rašytojai: romanistai S. Mohanti (1922–90), S. K. Ačarja (g. 1934), poetai S. Rautrajus (g. 1916), S. Mahapatra (g. 1937), D. Mišra (g. 1939), L. Mahapatra (g. 1942).
Indų literatūra pandžabų kalba
Pandžabų kalba kuriamos literatūros pradininkas – poetas sufijus Šeichas Farydas Šakargandžas (1173–1266). Į sikhų šventraštį Adi Granthas įtrauktos jo 4 giesmės ir 112 erotinių mistinių dvieilių, kuriuose mylimasis simbolizuoja dievą, o mylimoji – sielą. Kūriniuose pavaizduota to meto Pandžabo kaimo šventės, papročiai ir apeigos. Sikhizmo pradininkas Nanakas (1469–1538) parašė mistinių filosofinių ir lyrinių poemų bei giesmių. Jis šlovino dieviškąjį pradą kiekvieno žmogaus sieloje, skelbė visų žmonių lygybę ir aukštino moterį. Guru Ardžunas (1563–1606) poemose (Žodis apie palaimą, 52 raidžių girlianda) atskleidė sikhizmo mistikos esmę. Gobindas Singhas (1666–1708) parašė daugiau kaip 2000 kovos giesmių (knyga Dešimtojo guru knyga), autobiografinę poemą Marga drama, kurioje istoriškai tiksliai apibūdinamas gyvenamasis laikotarpis. 16–17 a. vyravo sufijų poezija. Šahas Huseinas (1538–93) kūrė poeziją, kurioje šaukėsi dievo kaip mylimos moters, Abdulla (1616–66) parašė poemą apie islamą Dvylika temų. Bulhe Šahas (1680–1758) išgarsėjo elegijomis, kuriose arabų ir persų poetines priemones pritaikė pandžabų kalbai. Suthra (1615–70) rašė satyras. Išpopuliarėjo kisa – romantinė herojinė poema tragiška pabaiga. Pirmasis kisų autorius Damodaras (1556–1605) sukūrė Hyr ir Randžhą (apie genties vado dukters meilę neturtingam piemeniui; moteris vaizduojama narsi ir veikli, o vyras – tingus). Tą patį siužetą panaudojo ir Varisas Šahas (1736–90), kuris meistriškai perteikė meilės jausmą; jo kalba išraiškinga, gausu palyginimų ir metaforų. Kisas, meilės ir filosofinę lyriką rašė Hašymas Šahas (1735–1843), patriotinę herojinę poeziją – Šahas Muhammadas (1782–1862), kuris Sakmėje apie sikhų karą su anglais apraudojo sunaikintą sikhų valstybę. Šiuolaikinės literatūros pradininkas Vyras Singhas (1872–1957) parašė romanų, propaguojančių sikhizmą, eilėraščių apie Pandžabo gamtos grožį. Poeto Pūrano Singho (1882–1932) kūryboje aukštinama kaimo gyvenimas ir didvyriška pandžabų tautos istorija. D. R. Čatrikas (1876–1954) – pirmasis poetas romantikas. Pandžabų romano pradininku laikomas Nanakas Singhas (1896–1971), parašęs jų daugiau kaip 40. Žymiausi poetai – Mohanas Singhas (1905–78), B. Balvantas (1915–72), A. Prytam, P. Kaur (1924–2016), Š. K. Batalvi (1936–73), prozininkai – K. S. Duggalis (1917–2012), A. Prytam, A. Kaur (g. 1934), D. K. Tyvana (g. 1935), Mahypas Singhas (g. 1945).
Indų literatūra sindhų kalba
Sindhų kalba kuriamos literatūros seniausi paminklai – Šeicho Chamado Džamali (m. 1362) eilėraščiai apie sindhų kovas su mongolais. Kazi Kadanas (m. 1551) rašė filosofinę lyriką. 16 a. Sindhe įsigalėjo Didžiųjų Mogolų statytinių dinastijos, aukštuomenė perėmė persų kalbą. Literatūroje buvo ryšku folkloro įtaka. Šahas Abdul Karymas (1538–1625) sukūrė herojinių baladžių. Mahdūmas Nūchas (1505–90) pasaulio atsižadėjimą ir fatalizmą skelbė didžiausiomis vertybėmis, o žemiškų tikslų siekimą – menkystų lemtimi. Literatūra suklestėjo 18 amžiuje. Literatūrinės kalbos kūrėjas Šahas Abdul Latyfas (1690–1752) parašė eiliuotų dastanų liaudies padavimų apie nelaimingą meilę motyvais. Sačalio (1739–1828) ir Sami (1743–1850) eilėse atsispindėjo bhakties ir sufijų idėjų sintezė. Rohalis (m. 1782) ir Dalpatas (m. 1841) skelbė religinį pakantumą, visų žmonių lygybę prieš dievą ir kartu apdainavo meilę tėvynei. Ch. Mohammadas Gulis (1809–56) išleido pirmąjį gazelių divaną sindhų kalba. Proza pradėta rašyti tik 19 amžiuje. M. Kalyč Begas (1853–1929) parašė pirmąjį romaną Zynat (1890) ir pirmąsias pjeses. K. Bevasas (1885–1947) išgarsėjo persiško stiliaus gazelėmis, marsijomis ir kasidomis, D. Gidumalis (1857–1927) – metafiziniais eilėraščiais ir filosofijos veikalais. Šiuolaikinei poezijai (H. Vašvani, 1940–2013, H. Thakuras, g. 1943) įtakos turėjo P. Vafos (1915–2012), H. Dilgyro (1915–2004), N. Šjamo (1922–89) eilėraščiai, prozai (M. Džotvani, g. 1936, Š. Džajasinghani, g. 1937) – A. Mamtoros (1903–93), G. Malhi (1921–2001) romanai.
Indų literatūra tamilų kalba
Tamilų kalba kuriamos literatūros seniausi paminklai – sangų (literatūros akademijų), kurioms esą priklausė mokyčiausi tamilai, poezija: rinkinys Aštuonios antologijos (1–3 a.; sudaro aštuoni 473 poetų trumpų eilėraščių rinkiniai) ir rinkinys Dešimt giesmių (2–4 a.; sudaro 10 ilgesnių kūrinių – nuo 103 iki 782 eilučių). Sangų poezija, skirstoma į panegirinę ir meilės, iš esmės yra ritualinė, jos turinys susijęs su karaliais ir moterimis. Pažymėtini aforistinių didaktinių eilėraščių rinkiniai Aštuoniolika smulkių kūrinių (5–8 a.): šaivo Peruvajili Mullijaro (5 a.) Eilėraščių apie teisingą elgseną girlianda, vaišnavų Vilambinachanaro (5–6 a.) Padėklas su keturiais brangakmeniais ir Nalladanaro (6 a.) Trys prieskoniai, garsieji Tiruvalluvaro Šventieji kuralai (4–5 a.), džainų vienuolių Ketureiliai (6–8 amžius). Juose atsispindėjo gyvenimo išmintis ir ideologinė budistų, džainų ir hinduistų kova. Buvo kuriamos religinės didaktinės poemos, iš kurių tik Ilango Adigalio (5 a.) poema Apysaka apie žiedą ant kulkšnies neskelbė vienintelio teisingo tikėjimo. Sattanaro (6–7 a.) poema Manimechalėj propagavo budistų, Tolamožittevaro (9–10 a.) Karūnos brangakmenis, Tiruttakkatevaro (10 a.) Stebuklingas Džyvakos brangakmenis – džainų doktriną. 6–12 a. vyravo bhakties šalininkų poezija. Poetė Karaikkal (6 a.) parašė 101 ketureilį apie nuostabius dalykus, Šventų dvigubų brangakmenių girliandą ir dvi giesmes apie Tiruvalangadu, kur stovėjo Šivos šventykla. Šaivai (najanmarai) sukūrė 12 Šventųjų rinkinių, o alvarai – rinkinį Keturių tūkstančių himnų antologija. Šaivų giesmių rinkinį Girlianda dievui parašė buvęs džainas Apparas (7 a.), kovotojas su džainais Sambandharas (7 a.), Sundararas (6–8 amžius). Jų giesmėms būdinga aistringa meilė Šivai, savęs menkinimas, autobiografiškumas. Manikkavačakaro (9 a.) poemoje Šventieji sakymai Šiva pavaizduotas su visais atributais ir kartu kaip abstraktus, universalus visatos pradas. Minėtini poetai – Tirumularas (7 a., Šventosios mantros), Sekkilaras (12 a.), sukūręs Didžiąją Puraną – 63 šaivų gyvenimo aprašymus. Garsiausi poetai alvarai – Perijalvaras (9 a., 460 giesmių poema Šventoji kalba), jo įdukra Andal (9 a., poema Šventasis ritualas ir lyrinių eilėraščių ciklas Šventoji ponios kalba), 6 poemų autorius Tirumangajalvaras (9 a.) ir Nammalvaras (9–10 a., svarbiausias kūrinys – poema Žodis iš šventųjų lūpų). Poetas Kambanas (12 a.) tamilų kalba perteikė Ramajaną. Rūmų poetai rašė poemas, šlovinančias karalius ir dievus. Džajakondaras (11–12 a.) sukūrė Poemą apie žygį į Kalingą, kurioje natūralistiškai pavaizduotas mūšio laukas. 12–13 a. kūrė Pugažendis, kuris išgarsėjo Poema apie Nalą, parašyta venbos metru. 13 a. pradėtos kurti poemos apie vienuolynų ir šventyklų istoriją, su jais susijusius dievus ir šventuosius. Viena pirmųjų – Umapati Šivačarjos Purana apie šventyklą (1313), skirta Šivos šventyklai Čidambarame. Kaččijappa Šivačarja (14 a.) sukūrė Puraną apie Skandą (su juo tamilai tapatina vietos dievą Muruganą). Savitas reiškinys – sidhų poezija. Ši tantrizmo mokykla ryšį su dievu bandė užmegzti per jogą, meditaciją ir magiją. Aistringos poezijos parašė Šivavakkijaras (14–15 a.), asketiškų, pesimistinių, kupinų paniekos meilei, moteriai ir kūnui eilių – Pattinattaras (14–15 amžius). 1300 giesmių (rinkinys Šventoji liaupsė) sukūrė Arunagirinadaras (15 a.), poemų – Kumaragurupararas (17 amžius), Šivappirachasaras (17 a.), himnų, poemų, dvieilių – Tajumanavaras (1704–42). Umaruppulavaras (1605–1703) sukūrė Puraną apie pranašo gyvenimą, Arunačala Kavirajaras (1712–79) – giesmių ciklą Drama apie Ramą. Ramalingos Svami (1823–74) giesmės Šivai sudaro rinkinį Eilėraščiai apie šventąją malonę. Pirmąjį romaną Pratapo Mudalijaro gyvenimas (1876) parašė Vedanajagamas Pillajus (1824–89). A. Madhavajos (1872–1925) romanų tema – neraštingų, užguitų moterų padėtis ir asmenybei keliama urbanizacijos grėsmė. Reikšmingi Kalki istoriniai ir socialiniai buitiniai romanai. Realistinius romanus kūrė romanistė Radžam Krišnan (1925–2014), psichologinius – N. Padmanabhanas (g. 1938). M. Varadaradžano (1912–74) romanų pagrindinė tema – humanistinių idealų krizė vartotojiškame pasaulyje. Adavano (1942–87) romanuose plėtojamos jaunimo moralinės brandos, kartų perimamumo temos. Smulkiosios prozos pradininku laikomas V. V. S. Ajjaras (1881–1925). Realistinių pesimistinių apsakymų parašė Pudumaippittanas (1906–48). Mauni (1907–85) apsakymuose vyrauja nusivylusio žmogaus dvasinių kančių ir mirties temos. Naują etapą tamilų poezijoje pradėjo S. Bharati. Kiti žymesni rašytojai: poetai Desikavinajakamas (1876–1954), Bharatidasanas (1891–1964), Kambadasanas (1916–73), Kannadasanas (1926–81), P. Kaljanasundaramas (1930–59), Myra (g. 1938), prozininkai R. Šanmugasundaramas (1918–77), K. Ažachirisami (1923–68), I. Parthasarathi (g. 1930), Džajakantanas (g. 1934), S. Kandasami (g. 1940).
Indų literatūra telugų kalba
Telugų kalba kuriamos literatūros pradininkas – poetas Nannaja, Andhra Mahabharatos pirmų trijų knygų (trečiosios nebaigė) autorius. Mahabharatos perdirbinys skiriasi nuo originalo peizažų, aprangos, papročių aprašymais, praleistais arba įterptais epizodais. 12–13 a. vyrašaivai (karinga šaivų sekta) sukūrė poemų ir eilėraščių ciklų Šivos garbei. Nannečodu (1080–1150) parašė mistinę poemą apie dievų kovą su demonu Taraka – Karo dievo Kumaros gimimas. Palakuriki Somanatha (1160–1240) sukūrė biografinių poemų apie vyrašaivų sektos įkūrėjus (Sakmė apie Basavą, Panditaradhjos gyvenimas). Tikkana Somajadži (1210–80) parašė poemą Teisinga paskutinė sakmė apie Ramą. Jis užbaigė Andhra Mahabharatą (4–18 knygas), o Errana (1280–1350) sukūrė Višnaus giminę, epinę poemą Senovinė sakmė apie Narasinhą. Ramajaną telugų kalba pirmasis perteikė Gonabuddha Reddi (13 amžius). Šrynatha (1380–1465) parašė poemų, tarp jų tokių, kurių siužetai nesusiję su literatūra sanskritu (Kašio kraštas, Sakmė apie Palnadu didvyrius). Bammeros Potanos (1400–75) kūriniuose (Šimtas posmų apie Narajaną, Nugalėtojas Vyrabhadra) reiškiamos vaišnavų idėjos. Jo svarbiausias veikalas – Bhagavatapuranos perdirbinys Didžioji sakmė apie viešpatį. Literatūra klestėjo Vidžajanagaro laikotarpiu (1336–17 amžius). Poetai susidomėjo vidiniu žmogaus pasauliu; tikroviškus įvykius jie derindavo su fantastiniais motyvais, todėl kūrinių siužetai buvo itin painūs. Vidžajanagaro valdovas Krišnadevaraja (1487–1530) parašė poemą Girlianda viešpačiui (apie ištikimą pamestinukės Godadevi meilę Višnui). Allasani Peddanos (1475–1535) Sakmėje apie žmonių protėvį per brahmanų kastos moralės ir laisvo dangaus mergelės jausmo susidūrimą atspindėti religinių etinių pažiūrų pokyčiai. Nandi Timmannos (1480–1525) poemoje Rojaus medžio paridžatos pagrobimas dievai vaizduojami turintys žmogiškų silpnybių. Pingali Sūranna parašė fantastinę poemą Teka mėnulis, eiliuotą nuotykių romaną Prabhavatė ir Pradjumna, dvejopos prasmės poemą Sakmė apie Raghu palikuonį ir apie brolius pandavus. 17 a. pradžioje žlugus Vidžajanagarui literatūroje prasidėjo formos eksperimentai. Pradėtos kurti poemos, kurių kiekvieną eilutę galima buvo suprasti dvejopai ar net trejopai, kurios buvo visai be priebalsių, buvo išdėstomos geometrinėmis figūromis. Iš šios dekoratyvinės poezijos išsiskyrė Vemanos (1700–50) kūryba. Jam priskiriami ketureiliai apie religinių apeigų beprasmybę ir dvasinį tobulėjimą. 19 a. buvo sukurti pirmieji prozos kūriniai. K. Virešalingamas (1848–1919) parašė romaną Radžašekharo istorija (1878), G. V. Apparao – pirmą socialinę pjesę Išpirka už nuotaką (1896), pirmuosius apsakymus. 20 a. pradžioje vyravo romantinė poezija, vaizduojanti žmogaus vidinį pasaulį ir šlovingą Andhros istoriją (R. Subbarao, 1892–1984, D. K. Šastri, 1898–1980). Neoklasicizmo atstovas V. Satjanarajana (1895–1976) kūryboje naudojo senosios literatūros temas. Proletarinių šūkių poetas Šryrangamas Šrynivasarao (1910–83) senatvėje parašė egzistencialistinių eilėraščių. P. Narajanačarjos (1914–90) geriausiu eilėraščių rinkiniu laikomas Kosminis Šivos šokis. 1965–70 kūrė poetų grupė Nuogieji: Nagnamuni (g. 1939), Bhairavaja (g. 1943), Nikhilešvaras (g. 1943), Džvalamukhi (g. 1944), Čerabanda Radžu (g. 1944), Mahasvapna (g. 1945). U. Lakšmynarajana (1877–1959) vaizdavo sunkų valstiečių gyvenimą. N. N. Šastri (1900–80) romanuose vyrauja Andhros praeities vaizdai. K. K. Rao (1909–80) parašė daugiau kaip 400 apsakymų ir romanų. T. Gopičandas (1910–62) sukūrė pirmąjį psichologinį romaną Nevykėlio gyvenimas, realistinių apsakymų. Apsakymais garsėjo P. Padmaradžu (1915–83), lyrinėmis psichologinėmis novelėmis – Buččibabu (1916–67). Čalamo (1894–79) romanuose skelbiama moterų emancipacija, kuri suprantama kaip teisė paleistuvauti. B. Kantha Rao (1927–2000), V. Sytadevi (1933–2007) rašė prozą.
Urdu kalba literatūra formavosi veikiama persų literatūros. Seniausi paminklai – persų kalba rašiusio Amiro Chosrau Dehlavi gazelės, kuriose eilutės persų kalba kaitaliojamos su eilutėmis urdu. Kai Delio sultonato (1206–1526) valdovai ėmė rengti žygius į Indostano pusiasalio pietus, literatūros centru tapo Dekanas. Pirmasis persų poezijos žanrus ir pasaulietines temas eilėraščiuose panaudojo Golkondos sultonas Muhammadas Kuli Kutbšahas (1565–1611), kuris sukūrė apie 50 000 įvairių žanrų dvieilių. Masnaviais garsėjo 16 a. antrosi pusės–17 a. pirmos pusės Golkondos poetai Nišati ir Vadžhi; šis parašė ir alegoriją proza Esmė, kurioje etinei sufizmo doktrinai perteikti panaudoti ir mitologiniai bei folkloriniai motyvai. Remdamasis sanskrito tradicijomis Bidžapuro sultonas Ibrahymas Adilšahas (1580–1627) sukūrė himnų hinduistų dievams Devynios melodijos. Bidžapuro poetas Nusrati (m. 1684) parašė gazelių, masnavių, dvi herojines poemas apie Dekano valdovų kovą su Mogolais ir Kutbšahais (Knyga apie Ali Adilšahą, Sikandaro istorija) ir poemą Meilės gėlynas (apie Manoharo ir Madhumalatės meilę). Paskutinis žymus Dekano mokyklos poetas – Vali (1667–1707), išgarsėjęs 473 gazelėmis, kurioms būdinga meilės temos filosofinė traktuotė, tobula forma ir kalbos grynumas. Šiaurės Indijoje 18 a. pradžioje poezijoje pradėjo vyrauti urdu. Literatūros centrais tapo Delis ir Lakhnau. Žymiausi Delio mokyklos poetai (jie buvo linkę į pesimizmą ir melancholiją): Myras Dardas (1720–84), kūręs mistinius eilėraščius, M. M. Taki Myras, išgarsėjęs gazelėmis apie nelaimingą meilę, ir Mirza Sauda (1713–81), kuris parašė piktų satyrų apie rūmų rietenas ir šalies nuosmukį. Paskutinio Indijos Didžiųjų Mogolų dinastijos imperatoriaus Bahadur šacho II rūmuose buvo daug garsių poetų: Zaukas (1788–1855), M. Galibas (1797–1869), Mominas (1801–52). Nevilties kupinų gazelių apie valdžią, šeimą ir tėvynę praradusio valdovo likimą sukūrė ir pats imperatorius Bahadur šachas II. Paskutinis garsus Delio mokyklos poetas – Dagas (1831–1905). Lakhnau mokyklos poetai labai atvirai aprašė moters grožybes bei meilės džiaugsmus ir daugiau dėmesio skyrė formai: Nasichas (m. 1838), Atišas (m. 1846), Džurratas (m. 1810), Rangynas (1755–1835). Enciklopedinio išsilavinimo mokslininkas Inša (m. 1817) kūrė gazeles, odes, proza parašė Apysaką apie rani Ketakę. Myras Hasanas (1736–86) ir Nasimas (1811–43) garsėjo masnaviais, Myras Anysas (1802–74) ir Myras Dabyras (1803–75) – marsijomis, apraudančiomis islamo kankinius ir šlovinančiomis kilnumą bei drąsą. V. M. Akbarabadi Naziro eilėraščiams būdinga klasikinės poezijos intelektualumas ir liaudies kūrybos paprastumas. 19 a. pradžioje sukurta prozinių kūrinių remiantis dastanų tradicijomis: Myro Amano Sodas ir pavasaris (1802) ir Mirzos Surūro (1785–1869) Apysaka apie stebuklus. Dastanų įtaka labai ryški ir R. N. Saršaro (1845–1903) romanuose. N. Ahmadas (1836–1912) kūrė auklėjamuosius didaktinius, A. H. Šararas (1860–1920) – istorinius romanus. 19 a. prozos svarbiausias kūrinys – M. M. H. Rusvos (1858–1931) romanas Šokėja, kuriame vaizduojamas visuomenės atstumtos moters vidinis pasaulis. Premčandas romanuose ir apsakymuose pavaizdavo Indijos kaimą. Šiuolaikinės poezijos pradininkas – A. H. Hali (1837–1914), išgarsėjęs poemomis Islamo potvynis ir atoslūgis ir Našlės skundas. Satyrikas A. Allahabadi (1846–1921) mokė gerbti Rytų civilizaciją ir tyčiojosi iš Vakarų kultūrinės misijos. B. Čakbasto (1882–1926) poezijai būdinga kovos už žmogaus teises ir tėvynės garbę temos. M. Ikbalis savo kūriniais propagavo panislamizmo idėjas. Kiti žymesni rašytojai: F. Gorakhpuri (1896–1982), F. A. Faizas (1911–84), S. H. Manto (1912–55), K. Čandaras, R. S. Bedi (1915–84), I. Čugtai (1915–91), K. Haidar (1927–2007).
Indų literatūra persų kalba
Persų kalba tapo Šiaurės Indijos valstybine kalba susikūrus Delio sultonatui (13 amžius). Pirmasis žymus poetas, vadinamųjų kalėjimo elegijų pradininkas – Masudas Sadas Salmanas (1047–1122), kurio kasidose, gazelėse ir rubajuose atsispindėjo to meto įvykiai, asmeniniai išgyvenimai, gamtos grožis. Išpopuliarėjo istorinė proza: Džuzdžani (g. 1193) Nasiro nurodymai, Zijauddyno Barani (1286–1356) Firuzšaho istorija. 13–14 a. sukurta eilėraščių, kuriems būdinga įmantrumas, gausi ir sudėtinga sufijų simbolika bei sanskrito poezijos išmintis, spalvingumas. Amiras Chosrau (Chusras) Dehlavi (1253–1325) sukūrė penkis lyrikos divanus, 5 poemų ciklą, masnavių apie valdovų žygius. Amiro Chasano (1253–1327) lyrikoje vyravo sufizmo motyvai. Iš dalies remdamiesi sanskrito rinkiniu 70 papūgos pasakojimų Imadas ibn Muchammadas an Naari (14 a.) parašė pasakų ir novelių knygą Nakties pokalbių vėrinys (1316), Zijauddynas Nachšabi (m. 1350) – Papūgos knyga (1330), kuriose atsisakė indiško kolorito ir pakeitė pabaigas. Zijauddynas Nachšabi dar parašė sanskrito erotinio traktato Koka šastra perdirbinį Moterų saldybė, pasakų rinkinį Apibėrimas rožėmis, į šiuos prozos kūrinius įterpta autoriaus eilėraščių. Indijos literatūra persų kalba suklestėjo Didžiųjų Mogolų laikais. Poezijoje atsispindėjo to meto filosofiniai ginčai. Temos labai įvairios – nuo kosmogonijos iki būties ir dievo, žmogaus ir dievo vienovės. Pagausėjo 5 poemų ciklų, kurių herojai buvo Indijos gyventojai. 15 a. eiles rašė Dinkaras, 16 a. – Kasymas Kahis (1464–1580) ir Akbaro rūmų poetas Gazalis Mašhadis (m. 1573). Eilėraščių apie sunkią talentingos moters dalią parašė imperatoriaus Aurangzebo duktė Zebunnisa (1639–1702). Sarfi Kašmyri (1522–94) kūrybai būdingas religijų vienovės motyvas, konkretizuojami abstraktūs sufizmo simboliai. Akbaro rūmų poeto Faizi žymiausias kūrinys – poema Nalis ir Damana (Mahabharatos pasakojimo motyvais), kurioje teigiama, kad žmogaus nelaimių priežastis – įgytos ydos, o ne lemtis ar dievų kišimasis. Poetų Rahymo, Urfi Širazi (m. 1590), Muchsino Fani (m. 1670) kūriniai – sudėtingos formos ir turinio filosofinės miniatiūros. Daugiau kaip 2000 gazelių – apmąstymų apie žmogaus gyvenimo prasmę – parašė Saidas Tebrizi (1601–77). Inajatula Kanbu (1606–71) parašė pasakų rinkinį Ištikimos ir neištikimos žmonos. Paskutinis žymus literatūros persų kalba kūrėjas – M. A. Bedilis.
Indų literatūra anglų kalba
Anglų kalba literatūros Indijoje pradininkas – poetas H. V. Derozijas (1809–31), kuris neigė indiškas tradicijas ir didesnės įtakos neturėjo. Kūrybinio kelio pradžioje M. Datta anglų kalba rašė sonetus ir poemas, o B. Čattopadhjajus – romanus. 19 a. antroje pusėje anglų kalba parašytų kūrinių gausėjo. R. Dattas (1848–1909) kūrė istorinius ir socialinius buitinius romanus. 20 a. pradžioje Indijoje buvo populiari Manmohano Ghošo (1869–1924) poezija. Filosofas Š. Aurobindo sukūrė mistinių eilėraščių ir poemų senovės Indijos mitų motyvais. S. Naidu (1879–1949) išleido poezijos rinkinių apie laimę ir prakeiksmą būti moterimi Indijoje, sukūrė pilietinės lyrikos. Romanų apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius parašė M. R. Anandas (1905–2004), apie miesčionių gyvenimą – R. K. Narajanas. Radžos Rao (1909–2006) kūrinių temos – metafizinis dievo suvokimas, mirties ir nemirtingumo, iliuzijų ir tikrovės esmė, religijos ir socialinių modelių poveikis individo ir žmonių grupės elgesiui. B. Bhattačarja (1906–69) sukūrė socialinių realistinių romanų apie Bengalijos kasdienybę. Paskelbus Indijos nepriklausomybę pradėjo reikštis moterys. K. Markandajos (1924–2004) romanuose vaizduojami naujos ir senos, kaimo ir miesto Indijos kontrastai, analizuojami indų ir anglų santykiai. R. P. Jhabvalos (1927–2013) papročių komedijų, tragedijų ir melodramų temos – Rytų ir Vakarų pasaulio nesuderinamumas. N. Sahgal (g. 1927) romanų veiksmo fonas – lemiami Indijos istorijos įvykiai. A. Desai vaizduoja šiuolaikinės indės vienatvę ir neviltį, įtampą tarp šeimyninės darnos ir individualizmo, įsigalėjusios tvarkos ir noro ją sugriauti. Š. Dešpande (g. 1938) feministiniu požiūriu analizuoja vyrų ir moterų santykius. A. Roy (g. 1961) pasakoja tragišką Keralos krikščionių šeimos žlugimo istoriją. Populiarūs romanistai: V. Sethas (g. 1942), G. Hariharan (g. 1954), U. Čattopadhjajus (Chatterjee, g. 1956), M. Kešava (g. 1957), V. Čandra (g. 1961), poetai N. Ezekielis (1924–2004), A. K. Ramanudžanas (1929–93), A. Kolatkaras (1932–2004), K. Das (1934–2009), V. Sethas, K. Daruvalla (g. 1937), D. Moraesas (1938–2004), G. Patelis (g. 1940).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta Mahabharatos, Rigvedos fragmentų, Agjejos, M. R. Anando, U. R. Anantamūrti, Bilhanos, T. Bondopadhajaus, K. Čandaro, Š. Čattopadhjajaus, Inajatulos Kanbu, Jašpalio, Kalki, V. D. Madgulkaro, K. Markandajos, R. K. Narajano, Premčando, A. Prytam, A. Roy, M. M. H. Rusvos, R. Tagorės, R. S. Zachir ir kitų rašytojų kūrinių. Išleistas indų pasakų rinkinys Deivės Lakšmės akmuo (1989), išleistos knygos Indų novelės (1988), Indų apysakos (1993).
Indijos kultūra
P: Senovės Indijos poezija / Senovės Rytų poezija Vilnius 1991. L: I. Rabinovič Sorok vekov indijskoj literatury Moskva 1969; E. Čelyšev Indijskaja literatura včera i segodnja Moskva 1989; Masterpieces of Indian Literature 3 vol. Delhi 1997.
1069
Indijos konstitucinė santvarka