Ìndijos mùzika. Skiriama klasikinė, religinė, populiarioji, teatro, šokio ir šiuolaikinė muzika.
Klasikinė muzika
Klasikinė indų muzika – viena seniausių ir sudėtingiausių muzikos sistemų pasaulyje. Būdinga išplėtotos melodinės ir ritmo struktūros, charakteringa ornamentika, mikrotonika, raiškos niuansai. Muzikos įgūdžiai iš mokytojo mokiniui perduodami sakytiniu būdu. Jos ištakos siekia Mohendžo Daro ir Harappos civilizacijų laikus (trečias tūkstantmetis prieš Kristų). Muzikos teorija ir estetika glaudžiai siejasi su religija, mitologija bei filosofija. Nuo 13 a. klasikinė indų muzika išsiskyrė į hindustaniškąją (Šiaurės Indijos) ir karnatakiškąją (Pietų Indijos) muziką. Tradiciškai skirstoma į vokalinę (ryškiai vyraujanti), instrumentinę ir šokio muziką.
Baulų dainos – Vakarų Bengalijos valstijoje (ir Bangladešo kaimiškose vietovėse) elgetaujančių, kartais gyvenančių kaimuose asketų dainos – UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybė (nuo 2008).
Hindustaniškoji (Šiaurės Indijos) muzika
Hindustaniškoji muzika grindžiama sudėtinga derminių melodinių modelių sistema raga. Jos metroritminis pagrindas yra ritmo ciklas tala, sudarytas iš 3–108 metrinių padalų matrų. Ragos tikslas – perteikti estetinę emociją rasą (sanskrite rasa – esmė, sultys, syvai, skonis, pomėgis, malonumas). Muzikos, kaip ir kitų menų, meninė emocinė raiška yra suskirstyta į 9 rasas: šringara – erotiškai romantiškoji, hasja – komiškoji, karuna – atjautos kupinoji, raudra – tūžmingoji, vyra – herojiškoji, bhajanaka – baimingoji, bybhatsa – bjaurastingoji, adbhuta – nuostabos kupinoji, šanta – romioji, santaikos kupinoji. Ragos pamatas – septynių muzikos tonų garsaeilis (kartais tam tikri tonai praleidžiami). Tonai gali būti natūralūs, paaukštinti arba pažeminti. Garso aukštinimas ar žeminimas priklauso nuo mikrotonų (šruti), dalijančių oktavą į 22 nelygias dalis.
Karnatakiškoji (Pietų Indijos) muzika
Pietų Indijos dermių įvairovę reglamentuoja 72 garsaeilių sistema melakarta, kurią 17 a. sukūrė Venkatamakhi. Pagrindinės karnatakiškosios muzikos formos yra kriti (archajiška vokalinė forma, susidedanti iš palavio, anupalavio ir karnamo), išplėtota 3 dalių instrumentinė kompozicija (ragamas – tanamas – palavis) ir ragamalika (ragų pynė) – keliais skirtingais garsaeiliais grįsta kompozicija. Žinių apie muziką aptinkama Vedose, Upanišadose (apie 1000 pr. Kr.), Puranose, Ramajanoje ir Mahabharatoje (apie 400 pr. Kr.–200 po Kr.) ir muzikologijos traktatuose. Indijos klasikinės muzikos raidai lemiamos reikšmės turėjo religinių tekstų giedojimo ir šokių tradicijos.
Muzikos instrumentai
Bahauddinas Dagaras groja rudra vyna
Šiaurės Indijos muzikos instrumentai: tampūra, sitaras, surbaharas, sarodas, rudra vyna, arba bynas, vičitra vyna (gnaibomieji chordofonai), santūris, sarangis, esradžas (strykiniai chordofonai), skersinė bambuko fleita bamsūris, į obojų panašus šachnajus (aerofonai), tabla, pakhavadžas (membranofonai), vienarankė armonika. Pietų Indijos muzikos instrumentai: tampūra, Sarasvatės vyna, gotuvadjamas, arba čitra vyna, mandolina, smuikas (chordofonai), fleita venu, nagasvaramas (aerofonai), mridangas, kandžira, tavilas (membranofonai), molio puodynė ghatamas, lėkštės džalra (idiofonai).
Klasikinės muzikos ansamblį dažniausiai sudaro solistas (vokalistas arba instrumentininkas), kartais jam unisonu arba heterofoniškai pritaria palydintysis balsas ar instrumentas (Šiaurės Indijoje dažnai sarangis arba vienarankė armonika, Pietų Indijoje – smuikas), burdoną griežianti tambūra ir mušamasis (Šiaurės Indijoje – tabla arba pakhavadžas, Pietų Indijoje – mridangas).
Indijos muzikantas griežia sarangiu
Klasikinės muzikos laikotarpiai
Klasikinės muzikos raida skirstytina į keturis laikotarpius: Vedų (nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų), klasikinį (nuo 600 pr. Kr.), viduramžių (12–16 a.) ir modernųjį (nuo 17 amžiaus). Vedų (himnų ir apeiginių tekstų 4 rinkiniai) giedojimas – seniausia pasaulyje vokalinė tradicija. Seniausioji – Rigveda, ją sudaro apie 1000 himnų, giedama 3 tonais: vidurinis tonas (svarita) apipinamas gretimais tonais iš viršaus (udata) ir apačios (anudata). Rigveda giedama skiemenimis pagal sanskrito kalbos dėsnius ir grindžiama natūraliu žodžių ritmu: ilgieji skiemenys giedami ilgesniais garsais, trumpieji – trumpesniais. Tai primena senovės Graikijos muziką ir lietuvių senąsias rugiapjūtės dainas.
Rigvedos himnai yra vėlesnės Samavedos (giesmių vedos) pagrindas. Samaveda pasižymi itin gausia ir įmantria melizmatika, giedama 7 tonais. Ji laikoma klasikinės indų muzikos pagrindu.
Klasikinio laikotarpio pradžioje (600–500 pr. Kr.) susiklostė gandharvos muzikos tipas, praktikuotas greta Vedų giedojimo. Klasikinė muzika pradėjo skambėti aukštuomenės rūmuose, klasikiniame teatre ir šventyklose (greta apeiginių religinių žanrų). Buvo parašyti pirmieji indų muzikologijos traktatai, kuriuose muzikos tyrinėjimai glaudžiai susiję su mitologija, kosmologija, metafizika. Autoritetingiausiu veikalu laikomas Šarangadevos (1175–1247) traktatas Sangyta-ratnakara (Muzikos vandenynas). Jame susisteminta ankstesnių traktatų medžiaga, nuodugniai nagrinėjamos muzikos rūšys ir tipai, garsaeilių sandara, pateikta 120 talų, apibrėžta muzikos svarbiausios sąvokos.
13 a. atsirado dvi savarankiškos muzikos sistemos: karnatakiškoji (Pietų Indijos) ir hindustaniškoji (Šiaurės Indijos). Hindustaniškoji tradicija patyrė didelę persų ir arabų muzikos įtaką. Viduramžiais klestėjo islamo ir hinduizmo religinės muzikos žanrai. Persų kilmės indų poetas, muzikas Amiras Chosrau (Chusro) Dehlavi (1253–1325) indų klasikinę muziką papildė persų muzikos elementais, tobulino muzikos instrumentus, sukonstravo sitarą, įvedė islamo mistikų sufijų giesmę kavalį ir persų meilės dainą gazelę. Paplito hinduistų religinės giesmės bhadžanos. Žymiausi jų kūrėjai – poetai Kabyras (15 a.), Tulsidasas (16 a.), Surdasas (17 a.) ir kiti. Čaitanja (1486–1533) Vakarų Bengalijoje išpopuliarino liaudišką pamaldaus giedojimo žanrą kirtaną. Šiaurės Indijos rūmų klasikinė muzika kurta aukštuomenei.
Mogolų imperatoriaus Akbaro I rūmų muzikantas Tansenas (16 a.), žymiausias hindustaniškosios muzikos kūrėjas, išpopuliarino dhrupado stilių. Tai archajiškiausias Šiaurės Indijos klasikinės muzikos stilius. Šiai muzikai būdinga iškilmingumas, ilgi, tęsiami garsai, saikinga ornamentuotė; religinio turinio tekstai, giedami sanskritu. 17 a. susiklostė khajalo stilius, kuriame dar ryškesnė islamiškosios muzikos įtaka; tekstai giedami urdu arba hindi kalbomis. Ilgainiui susiklostė atskiros tradicinės mokyklos (gharana), kuriose muzikos žinios ir įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą; žymiausios – Agros, Gvalijaro, Džaipuro ir Rampuro gharanos. Ryškiausias Rampuro gharanos kūrėjas – Allaudinas Khanas (apie 1870–1972); jo mokinys sitaristas virtuozas ir kompozitorius Ravi Šankaras yra žinomiausias pasaulyje indų muzikos atlikėjas. 19 a. susiklostė pusiau klasikinės (lengvosios klasikinės) muzikos žanrai – thumri, dadra, dhunas.
festivalio eitynės Mysury mieste (Karnatakos valstija)
Pietų Indijos muzika nepatyrė islamiškosios kultūros įtakos. Čia šventyklose rengiami koncertai ir festivaliai. Giesmės kuriamos klasikinio sanskrito ir vietinėmis tamilų, telugų bei kanarų kalbomis. Žymiausi modernaus laikotarpio Pietų Indijos muzikai: Šjama Šastri (1762–1827), Tjagaradža (1767–1847), Mutusvami Dykšitaras (1776–1827). Karnatakiškajai muzikai būdingos pastovios formos kompozicijos, o hindustaniškajai tradicijai – didesnė improvizacijos laisvė.
Muzika 20 amžiuje
Visuomeninis muzikinis gyvenimas pagyvėjo 20 a. pradžioje sustiprėjus nacionaliniam išsivadavimo judėjimui. Reikšminga bengalų poeto, rašytojo, muziko, dailininko, visuomenininko R. Tagorės veikla ir kūrybinis palikimas. Įkurta meno centrų, tarp jų – Madraso muzikos akademija (1928), Keralos meno centras (1930), Delio muzikos institutas (1939). Leidžiami muzikos žurnalai, tarp jų – Journal of the Sangeet Natak Academy (Delyje), National Centre for the Performing Arts (Bombėjuje), Journal of the Music Academy (Madrase). Suklestėjo kino ir populiarioji muzika. Žymiausi klasikinės indų muzikos atlikėjai: R. Šankaras (sitaras), H. Čaurasia (bamsūris), S. Šarma (Kašmyro cimbolai), Imratas Khanas (surbaharas), Ali Akbaras Khanas, Amdžatas Ali Khanas (sarodas), Zakiras Hussainas, Anindo Čatterdži (tabla), Ramas Narajanas (sarangis), L. Subramaniamas (smuikas), Bismillah Khanas (šachnajus), E. S. Šastri (vyna), Bahauddinas Dagaras, Vasifuddinas Dagaras, panditas Džasradžas, Bhimsenas Džoši, M. S. Subbulakšmi, Kišori Amonkar, Parvin Sultana, Šobha Gurtu (visi vokalas) ir kiti.
Indų klasikinės muzikos ir Vakarų muzikos sąveika
20 a. 7 dešimtmetyje indų klasikine muzika susidomėta Vakaruose. Vakarų muzika turėjo įtakos indų muzikai (ypač populiariajai ir kino). Vakarų kompozitoriai (O. Messiaenas, J. Cage’as, K. Stockhausenas, Ph. Glassas, T. Riley) studijavo klasikinę Indijos muziką ir kai kuriuos muzikos kalbos bei estetikos principus pritaikė savo kūryboje. Indų virtuozai drauge su žymiausiais Vakarų akademinės, džiazo ir roko muzikos atlikėjais (Y. Menuhinu, J. McLaughlinu, G. Harissonu) surengė bendrų kūrybinių projektų. Atsirado muzikos kolektyvų, savo muzika jungiančių modernaus džiazo ir indų klasikinės muzikos elementus, tarp jų – Triloko Gurtu projektai (Indija), Mahavishnu Orchestra, Shakti (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), Mynta (Švedija; 2001 koncertavo Lietuvoje). Vakarų akademinė muzika Indijoje nepopuliari. Europietiškuosius instrumentus (smuiką, fortepijoną, klarnetą, saksofoną, gitarą) indų muzikantai pritaiko klasikinei muzikai atlikti. 1935 Bombėjuje įkurtas simfoninis orkestras, 1940 – styginių kvartetas. Delyje veikia Delhi Symphony Society, rengianti Europos akademinės muzikos koncertus.
Indijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
Indų muzikos motyvų yra ir lietuzių kompozitorių kūryboje: J. Juzeliūno styginių kvartetas Raga a quattro (1980), pučiamųjų kvintetas Ragamalika (1982), B. Kutavičiaus kantata Du paukščiai girių ūksmėj (pagal R. Tagorės žodžius, 1978), oratorija Magiškasis sanskrito ratas (1990). 1983 Lietuvoje susikūrė Šiaurės Indijos klasikinės muzikos ansamblis Svara, kuris koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje: A. Lomonosovas (sitaras), J. Adlytė (tampūra), R. Kamičaitis (tabla), V. Logvinovas (tabla, nuo 1999 Anindo Čatterdži mokinys, 2000 stažavo Indijoje). Lietuvoje koncertavo Bismillah Khanas (1987, šachnajus), Buddhadevas Das Gupta (1988, sarodas), Madurai Sešagopalanas Krišna (1988, vokalas), Ulhasas Bapatas (2001, santūras), Trilokas Gurtu (2002, tabla) ir kiti.
L: B. Swarup Theory of Indian Music Allahabad 1950; P. Sambamoorthy History of Indian Music 21982; A. Daniélou Einführung in die indische Musik Wilhelmshaven 1975; B. Čajtańja Deva Indijskaja muzyka Moskva 1980.
1979
1731
Indijos kultūra
Indijos konstitucinė santvarka