Ìndijos teãtras. Indijos klasikinis teatras susiformavo 5–1 a. pr. Kr., suklestėjo 1–9 a. po Kristaus. Šio teatro vaidybos ir spektaklių formos, stiliaus pagrindiniai principai ir estetinės normos buvo suformuluota dramaturgijos traktate Natjašastra (apie 2 a. pr. Kr.–2 a. po Kr.). Jį sudaro 36 dalys, kuriose nagrinėjama teatro, dramos, muzikos, šokio kilmė, svarstoma apie teatrų architektūrą ir scenos apipavidalinimą, išsamiai aptariamas aktorinis meistriškumas. Išdėstyta detali rankų pirštų judesių sistema (mudra), kuria perteikiama sudėtingos sąvokos ir jausmai. Drama apibūdinama kaip žmogaus elgesio ir veiksmų pamėgdžiojimas, kuriam būdinga skirtingos emocijos įvairiose situacijose. Traktate dramos skirstomos į 10 tipų, 2 iš jų svarbiausi: nataka (herojinė drama), kurioje veikia dievai ir karaliai, remiamasi istoriniais įvykiais arba mitologija (Kalidasos Sakuntala, Bhavabhūti Tolesnis Ramos gyvenimas), ir prakarana (socialinė drama), kurios siužetas yra iš žmonių kasdienio gyvenimo, personažai dažniausiai priklauso visuomenės žemesniosioms kastoms (Šūdrakos Molinis vežimaitis).
Seniausios – dramos sanskritu (jų išliko apie 25). Jos pagal estetinės emocijos rasos (sanskrito kalba rasa – esmė, syvai, skonis, pomėgis, malonumas) perteikimą gali būti erotiškai romantiškosios, komiškosios, atjautos kupinosios, tūžmingosios, herojiškosios, baimingosios, bjaurastingosios, nuostabos kupinosios ir romiosios, santaikos kupinosios. Nuo dramos rasos priklausė jos siužetas, personažai, jų charakterių raiškos forma buvo griežtai kanonizuota. Šiose dramose sieta eilės ir proza, dialogai ir dainos, šokiai ir muzika. Jos buvo 1–10 veiksmų, dažnos ir vienveiksmės monodramos (bhana). Sanskrito dramų buvo 2 pastatymo tipai: lokadharmis (realistinis) – būdinga žmogaus elgesio ir savybių natūralistinis perteikimas (atitiko masinį žiūrovų skonį) ir natjadharmis (stilizuotas), kuriam būdinga gestų kalba ir simboliai (jis laikytas meniškesniu). Spektaklio pradžioje – ritualinis prologas (pūrvaranga), vėliau – 8–12 eilučių eiliuotas dievų palaiminimas, po to – vaidinimas.
Aktorių vaidybos technika (abhinaja) buvo grindžiama hasta (pirštų padėtis, kurių kiekviena reiškia žodį, frazę ar sąvoką), akių, veido raumenų ir kitų kūno dalių judesių sistema. Judėjimas scenoje ir rečitavimo būdas buvo griežtai apibrėžtas. Skirstyta pagal amplua. Pagrindinis personažas (najaka) – dažniausiai karalius arba aukštas pareigas užimantis asmuo – kilnus, gražus, protingas. Pagrindinio moters vaidmens atlikėja (najika) – kilmingoji arba kurtizanė. Pratinajaka – drąsus ir sumanus piktadarys, kartais įtūžęs, užsispyręs ir piktas. Kiti personažai: vidūšaka – klounas, pithamarda – su pagrindiniu personažu keliaujantis draugas, četa – herojaus tarnas. Kiekvieno amplua atlikėjams būdinga saviti sąlygiški judesiai, deklamacijos ir dainavimo maniera, grimas ir kostiumai. Sanskritu kalbėjo karaliai, kilmingieji ir išminčiai, žemesnės kastos personažai ir moterys – literatūriniais dialektais (prakritais), jų vartojimą lėmė aktorių priklausymas žemesniems socialiniams sluoksniams. Dauguma dialogų buvo proziniai, poezija vartota tik aistrai ar įtampai perteikti.
Aktoriai vyrai (nata) ir moterys (nati) priklausė atskirai visuomenės kastai. Dažniausiai jie grupėmis klajodavo iš miesto į miestą ieškodami globėjų. Jiems vadovaudavo trupės vadovas (sūtradhara), kuris parinkdavo pjesę ir padėdavo ją pastatyti, kurdavo pagrindinius vaidmenis. Jam padėdavo asistentas (pariparšvika), kartais būdavo dar vienas padėjėjas (sthapaka). Vaidino dažniausiai vyrai, moterų vaidmenų atlikėjos dar ir dainuodavo, šokdavo.
Dėl politinio ir socialinio nestabilumo Šiaurės Indijoje 10 a. prasidėjo klasikinio teatro nuosmukis. 10–15 a. yrant luominei santvarkai ir islamui tapus Indijos valstybine religija teatras neteko rūmų paramos ir ėmė tenkinti neišrankios provincijos publikos skonį. Aktoriai tapo pasakotojais, žonglieriais, akrobatais.
Tradiciniai liaudies teatro vaidinimai susiklostė iš genčių religinių apeigų ir žaidimų. Iš klasikinio teatro perėmė kai kurias tradicijas ir personažus (scenos įrenginius, įvadinę maldos dainą, sūtradharos ir vidūšakos personažus). Vaidinimų siužetai dažniausiai iš senovinių poemų Ramajana ir Mahabharata. Vaidyba grindžiama dainavimu, šokiu, deklamacija, pantomima, cirko elementais, būdinga ryškus grimas, kaukės, choras. Kiekviena Indijos valstija turėjo tik jai būdingą liaudies teatrą. Populiariausios liaudies teatro formos yra džatra (Vakarų Bengalijoje, Orissoje; vaidinama pritariant chorui ir nedideliam orkestrui), nautankis, ramlyla ir raslyla (Šiaurės Indijoje muzikiniai choreografiniai vaidinimai, atliekami per nacionalines ir religines šventes), bhavajis (Gudžarate), tamaša (Maharaštroje), terukutu (Tamil Nadu) ir jakšagana (Karnatakoje; šokiu grindžiama drama). Džatra (dalyvavimas eitynėse) atsirado 15 a., kai Krišnos gerbėjai keliaudavo dainuodami ir šokdami, o dainavimas virsdavo teatralizuotu transu. 19 a. džatra tapo pasaulietine, nes repertuare atsirado meilės istorijų, įsivyravo socialinė ir politinė tematika. Kiti pasaulietiniai vaidinimai – tamaša (susiklostė 18 a. pradžioje kaip pramoga stovyklaujančioms Mogolų kariuomenėms; vaidinimuose dalyvaudavo dainininkės, šokėjos, akrobatai) ir nautankis.
Liaudies teatro pasirodymai vykdavo lauke įvairių formų scenose. Bhavajo spektakliai vaidinti ant žemos apskritimo formos scenos, džatra – ant 5 m ilgio kvadratinės platformos su laipteliais, einančiais per žiūrovų salę ir jungiančiais sceną su persirengimo kambariu. Ramlylos veiksmas kartais vyksta vienu metu keliose scenose. Ramlylos ir raslylos pagrindiniai personažai yra Rama ir Krišna, kuriuos visada vaidina ne jaunesni kaip 14 m. berniukai. Ramlylos režisierius per spektaklį būna scenoje ir garsiai nurodinėja, patarinėja aktoriams. Visus vaidmenis atlieka vyrai, išskyrus tamašos pasirodymus, kai moterys šoka, dainuoja ir vaidina. Yra profesionalų klajojančiosios ir mėgėjų trupės. Liaudies teatro elementai naudojami ir 21 a. Indijos teatro režisierių spektakliuose.
18 a. pradžioje Kalkutoje, Bombėjuje (dabar Mumbajus) ir Madrase atsirado europietiško tipo teatro trupių. Dramos buvo rašomos įvairiomis Indijos kalbomis, atliekamos aktorių indų. Dramaturgai M. Datta, D. B. Mitra (1843–87), G. Č. Ghošas (1844–1912), D. L. Rojus (1863–1913) savo kūryboje nagrinėjo istorines ir mitologines temas, siejo vakarietišką stilių su liaudies papročiais ir sanskrito dramos tradicijomis, nacionalinę tematiką perteikė simboliais. 1831 Kalkutoje įkurtas vienas pirmųjų privačių teatrų – Indijos teatras, 1842 Bombėjuje pastatytas pirmasis privatus teatras. 1867 Bagbazare G. Č. Ghošas įkūrė trupę, kuri 1872 buvo pertvarkyta į Nacionalinį teatrą. 19 a. antroje pusėje klostantis indų tautinei savimonei teatras tapo terpe, kurioje brendo socialinių reformų idėjos, buvo vykdoma propaganda prieš anglų valdžią, todėl 1876 kolonijinė administracija įvedė teatro cenzūrą. 19 a. antroje pusėje zoroastristai Delyje ir Bombėjuje įkūrė vienus pirmųjų parsų teatrų. Šie teatrai buvo Anglijos komercinių teatrų tipo: spektaklius sudarė dainos, šokiai, komiškos scenelės, dažniausios vaidintos W. Shakespeare’o dramų adaptacijos; žymiausias dramaturgas A. H. Kašmiri (1879–1935). Parsų teatras padarė didelę įtaką regioniniams Indijos teatrams, bet 20 a. 3 dešimtmetyje jie išnyko neatlaikę kino konkurencijos.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje miestuose padaugėjo teatrų (trupė Broliai TKS Madrase), juose buvo statomos šiuolaikinės tematikos, politines aktualijas atspindinčios pjesės. 20 a. 4 dešimtmetyje sustiprėjus kairiųjų judėjimui įkurta Indijos liaudies teatrų asociacija (1943), kuri skatino teatro veikėjus reaguoti į šalyje vykstančius politinius procesus, plėtojo teatro vadybą. Režisierius ir aktorius P. Kapūras (1904–72) 1944 Bombėjuje ir Delyje įkūrė pirmąjį profesionalų dramos teatrą Prithvi Theatres (veikė iki 1960), vaidinantį hindi kalba. 1949 prie UNESCO Tarptautinio teatro instituto įkurta Indijos teatrų asociacija Bharatiya Natya Sangh, rengianti teatro festivalius, propaguojanti Indijos teatrą užsienyje. 20 a. 5 dešimtmetyje išryškėjo dvi tendencijos. Vienos trupės tęsė klasikinio ir liaudies teatrų tradicijas, kitos perėmė naujas Vakarų Europos teatro sroves (absurdo teatras); statytos B. Brechto, A. Čechovo, H. Ibseno, E. Ionesco pjesės. 1949 S. Mitra (1915–97) įkūrė teatrą Bahurupi, jame pastatė bengalų rašytojo R. Tagorės dramų (būdinga vakarietiškos dramos ir Indijos klasikinio teatro formų sintezė). 1953 Delyje įsteigta Muzikos, šokio ir dramos akademija, 1959 – šios akademijos Vaidybos mokykla. 20 a. 6 dešimtmetyje miestų teatruose statytos dialogu grįstos pjesės. Šio periodo Indijos teatrui būdinga tradicinio indų ir Vakarų Europos teatro formų bei kūrybos metodų sintezė. Atsirado miesto drama, kurios siužetai perimti iš užsienio literatūros, Indijos ir užsienio kino filmų. Svarbiausi teatrai veikė Kalkutoje, Delyje, Madrase, Bombėjuje. 20 a. antros pusės žymiausi aktoriai ir režisieriai: Ch. A. Abbasas, Ebrahimas Alkazi (1925–2020), U. Dattas (1929–93), G. R. Karnadas, V. Mehta (g. 1934), A. Padamsi (g. 1931), P. Padamsi (1931–2000), M. Rajus (g. 1899), S. D. Saksena (1927–83), H. Tanviras (1923–2009).
Lėlių teatras, viena seniausių teatro rūšių Indijoje, atsirado pirmaisiais amžiais po Kristaus. Dievus vaizduojančios lėlės naudotos religinėse apeigose. Labiausiai paplitusios rūšys: marionečių (Radžasthane, Orissoje), pirštininių (Orissoje, Uttar Pradeše), šešėlinių, lazdelinių, skudurinių lėlių teatrai. Vakarų Bengalijoje, Orissoje ir Bihare populiarūs šešėlių ir kaukių teatrai.
L: Contemporary Indian Theatre New Delhi 1989; F. P. Richmond, D. L. Swann, Ph. B. Zarrilli Indian Theatre: Traditions of Performance Honolulu 1990; Encyclopedia of Indian Theatre v 1: B. Sinha, A. K. Choudhury Bhasa Delhi 2000.
397
Indijos kultūra
Indijos konstitucinė santvarka