Ìndijos kis
Bendroji ūkio apžvalga
Indija – agrarinė pramoninė valstybė. Valstybinis sektorius vyrauja karinėje pramonėje, metalurgijoje, naftos ir gamtinių dujų gavyboje bei perdirbime, energetikoje, automobilių, geležinkelių, jūrų transporte, aviacijoje, privatus – medicinos, lengvojoje pramonėje, daugelyje mašinų pramonės šakų, žemės ūkyje, statybose ir paslaugų sferoje. Po 1991 reformų (liberalizavus ūkį) Indija tapo ekonomiškai viena sparčiausiai augančių Azijos valstybių.
2003 Indijos BVP sudarė 575 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių (pagal perkamosios galios paritetą – 3022 mlrd. JAV dolerių; ketvirtoji vieta pasaulyje po JAV, Kinijos, Japonijos), BVP dalis vienam gyventojui – 543 JAV doleriai (pagal perkamosios galios paritetą – 2900 JAV dolerių). 2002 užsienio skola siekė 112,1 mlrd. JAV dolerių.
2021, Pasaulio banko duomenimis, Indijos BVP sudarė 3173,396 mlrd. JAV dolerių (pagal perkamosios galios paritetą – 10 518,573 mlrd. JAV dolerių), BVP dalis vienam gyventojui – 2277,4 JAV dolerio (pagal perkamosios galios paritetą – 7337,5 JAV dolerio.
2023, Pasaulio banko duomenimis, Indijos BVP sudarė 3549,919 mlrd. JAV dolerių (pagal perkamosios galios paritetą – 14 537,38 mlrd. JAV dolerių), BVP dalis vienam gyventojui – 2485 JAV dolerius (pagal perkamosios galios paritetą – 10 176 JAV dolerius). Infliacija 5,65 %, nedarbas 4,17 %, užsienio skola 220,309 mlrd. JAV dolerių (2023).
https://s.vle.lt/diagramos/209.html
Pramonė
Nuo 20 a. 6 dešimtmečio sparčiai plėtojama metalurgija, mašinų gamyba, chemijos pramonė, energetika, nuo 8 dešimtmečio – elektronika.
Indijoje gaunama apie 90 rūšių naudingųjų iškasenų (kasama daugiausia atviruoju būdu). 21 a. pradžioje 82 % bendrosios iškasamų naudingųjų iškasenų vertės teko kaustobiolitams (anglių, naftos ir gamtinių dujų gavybai), 8 % – metalinėms, 4 % – nemetalinėms naudingosioms iškasenoms.
anglių kasykla prie Dhanbado (Džarkhando valstija)
Indijoje yra apie 8,6 % pasaulio anglių (svarbiausias Indijos energijos šaltinis). Akmens anglys (antroji vieta pasaulyje po Kinijos pagal gavybą, 2021) kasamos daugiausia Biharo ir Vakarų Bengalijos valstijose, lignitas – Tamil Nadu, Gudžarato, Radžasthano valstijose. Nafta ir gamtinės dujos nuo seno gaunamos Indijos vakaruose, daugiausia Gudžarato, Maharaštros valstijų pakrančių šelfuose bei Assamo valstijoje. Geležies rūdos (ketvirtoji vieta pasaulyje po Australijos, Brazilijos, Kinijos pagal gavybą, 2021) didžiausi telkiniai yra Madhja Pradešo, Čhattisgarho, Orissos, Karnatakos, Džharkhando valstijose.
Boksitas kasamas daugiausia Orissos, Biharo, Gudžarato, Maharaštros, Madhja Pradešo valstijose, chromo rūda – Orissos valstijoje (apie 99 % Indijos gavybos), vario rūda – Biharo, Radžasthano, Madhja Pradešo, Sikkimo valstijose, cinko ir švino rūda – Radžasthano valstijoje, mangano rūda – Orissos, Maharaštros, Madhja Pradešo, Karnatakos valstijose, urano rūda – Džharkhando valstijoje (Džadugudos, Bhatino, Narvapaharo, Turamdiho telkiniuose), monacitinis smėlis – Keralos valstijos pakrantėje, žėrutis – Biharo (apie 60 % gavybos), Andhra Pradešo, Radžasthano valstijose, magnezitas – Tamil Nadu valstijoje, auksas – Karnatakos valstijoje (apie 90 % gavybos), deimantai – Madhja Pradešo valstijoje, kiti juvelyriniai akmenys – Radžasthano valstijoje ir Himalajuose.
kasama druska (Gudžarato valstija)
Marmuras ir klintis gaunama Radžasthano valstijoje (apie 91 % Indijos marmuro produkcijos), granitas – Karnatakos, Andhra Pradešo, Tamil Nadu, Biharo, Orissos ir kitose valstijose, druska – Gudžarato, Tamil Nadu, Radžasthano valstijose. Indijos svarbiausių naudingųjų iškasenų gavybos rodikliai – 1 lentelėje.
1
Kudankulamo branduolinė elektrinė (Tamil Nadu valstija)
Bendra elektrinių galia 487,407 MW (2022). 2023 pagaminta 1949 mlrd. kWh elektros energijos. 74,6 % elektros energijos gamina šiluminės elektrinės (kūrenamos daugiausia anglimis), 10,7 % – hidroelektrinės, 6,3 %– saulės elektrinės, 4,4 % – vėjo jėgainės, 2,8 % – branduolinės elektrinės. 2024 veikė 8 branduolinės elektrinės (iš viso 24 branduoliniai reaktoriai): Tarapuros (Maharaštros valstija), Kaigos (Karnatakos valstija), Kakraparo (Gudžarato valstija), Kalpakkamo, Kudankulamo, Madraso (visos trys Tamil Nadu valstijoje), Naroros (Uttar Pradešo valstija), Radžastano (Radžasthano valstija).
Apdirbamoji pramonė sukuria 12,9 % BVP (2023); daugiausia pramonės produkcijos gaminama Bombėjaus‑Ahmadabado‑Pūnos, Kalkutos‑Džamšedpuro‑Asansolio ir Bangalore’o‑Maisoro‑Kojambaturo pramoniniuose rajonuose. Plieno liejimo didžiausios įmonės yra Bokaro, Durgapure, Bhilajuje, Rourkeloje, Džamšedpure, vario – Maubhandare (Biharo valstija), Khetri (Radžasthano valstija), aliuminio – Renukute (Uttar Pradešo valstija), Korboje (Madhja Pradešo valstija), cinko – Debari (Radžasthano valstija); Džadugudoje (Džharkhando valstija) sodrinama urano rūda. Transporto priemonių ir mašinų gamybos įmonės gamina dviračius, motociklus ir motorolerius, lengvuosius ir krovininius automobilius, autobusus, lokomotyvus, vagonus, stakles, variklius, kasybos, metalurgijos, tekstilės ir kitą įrangą, stato laivus (Bombėjuje, Haoroje, Višakhapatname, Kočine).
Essar plieno lydymo gamykla (Hasira, Gudžarato valstija)
Karinė pramonė Indijos ginkluotosioms pajėgoms tiekia apie 60–65 % karinės produkcijos; gaminama raketos, lėktuvai (Bangalore, Kanpure), sraigtasparniai (Bangalore), varikliai (Korapute, Bangalore), aviacinė, radioelektronikos ir kita įranga, tankai (Avadi, Tamil Nadu valstija), šarvuočiai (Medake, Andhra Pradešo valstija), laivai (Bombėjuje, Kalkutos apylinkėse), artilerijos pabūklai.
automobilių gamybos bendrovės Tata Motors būstinės pastatas Bombėjuje
Elektronikos ir elektrotechnikos pramonė – viena prioritetinių ir sparčiai plėtojamų Indijos pramonės šakų; gaminama televizoriai, radijo imtuvai, garso ir vaizdo aparatūra, elektronikos komponentai, kompiuteriai, programinė ir telekomunikacinė įranga. Kompiuterių ir programinės įrangos gamybos didžiausias centras – Bangalore’as; dar informacinės technologijos plėtojamos Haidarabade (geografijos informacinių sistemų), Madrase, Delyje, Pūnoje, Bombėjuje. 20 a. pradžioje veikė 17 naftos perdirbimo įmonių (apie 70 % Indijoje sunaudojamos naftos importuojama); didžiausios Džamnagare, Mangalore, Kojalyje, Mathuroje, Kočine, Bombėjuje, Madrase. Chemijos pramonės įmonių yra daugelyje Indijos miestų; gaminama azoto ir fosforo trąšos, rūgštys, dervos, plastikai, gumos gaminiai, cheminis pluoštas, sintetinis kaučiukas, farmacijos produktai. Juvelyrinių akmenų šlifavimo ir poliravimo didžiausi centrai – Bombėjus, Suratas (Gudžarato valstija).
Tradicinės ir vienos svarbiausių Indijoje pramonės šakų – tekstilės ir maisto pramonė; įmonių yra daugelyje Indijos miestų ir kaimų. Tekstilės pramonė gamina daugiausia medvilninius audinius (didžiausi centrai – Ahmadabadas, Bombėjus, Kalkuta), t. p. džiuto dirbinius (Kalkuta ir jos apylinkės), vilnonius audinius (Pandžabo, Radžasthano valstijose), natūralų šilką (didžiausi centrai – Maisoras, Suratas). Maisto pramonė perdirba daugiausia vietines žemės ūkio žaliavas; gaminama arbata (pirmoji vieta pasaulyje pagal produkciją ir eksportą), cukrus (antroji vieta po Brazilijos pagal gamybą, 2023), druska (trečioji vieta po Kinijos ir JAV, 2021), aliejus, kava, tabakas, pienas ir jo produktai, perdirbami vaisiai ir daržovės, valomi ryžiai, apdorojamos žuvys.
Gausu statybinių medžiagų (cemento, plytų), stiklo, popieriaus gamybos, siuvimo, odos ir avalynės įmonių. Indija – didžiausias pasaulyje kino pramonės centras. Namudinė gamyba (verpalai, audiniai, odų, kailių apdirbimas) ir dailieji amatai (kilimų audimas, šalikų, juvelyrinių, odos, keramikos dirbinių gamyba, medžio, dramblio kaulo raižyba, metalo kalstymas). Indija – vienas didžiausių pasaulyje chemijos, elektronikos pramonės, motorolerių, dviračių, medvilninių audinių, džiuto dirbinių, briliantų (smulkiųjų) gamybos centrų. Indijos pramonės svarbiausios produkcijos rodikliai – 2–3 lentelėje.
2
6
Bioprodukcinis ūkis
Dirbamoji žemė (apie 548 000 km2 jos drėkinama) užima 60,65 %, pievos ir ganyklos – 2,7 % Indijos teritorijos (2022). 21 a. pradžioje Indijoje buvo apie 106 mln. ūkininkų (ūkio vidutinis dydis apie 1,6 ha). Apie 63 % ūkininkų turi mažesnius kaip vieno ha, apie 18 % – vieno–dviejų ha, apie 1,3 % – didesnius kaip 10 ha žemės sklypus. Mažiausi ūkiai yra Keralos, Tamil Nadu valstijose, didžiausi – Radžasthano valstijoje. 20 a. 6 dešimtmetyje žalioji revoliucija (padidinti pasėlių plotai, pradėta auginti genetiškai modifikuotus javus) lėmė žemės ūkio gamybos prieaugį (varpinių javų derlingumas 1970–1990 padidėjo apie 60 %, 1990–1995 – dar apie 10 %). Augalininkystė sukuria apie 80 % žemės ūkio produkcijos vertės. Skiriami žemės ūkio 2 sezonai: kharifas – vasarą, musonų laikotarpiu, auginami daugiausia ryžiai, vilnamedžiai, džiutas – ir rabi – žiemą dirbtinai drėkinamose žemėse auginama kviečiai, miežiai, žieminiai ryžiai, kai kurie aliejiniai ir pupiniai augalai.
arbatmedžių plantacija Dardžilingo apylinkėse
ryžių laukai Vakarų Bengalijoje
Svarbiausi maistiniai augalai – ryžiai, kviečiai, kukurūzai, soros, sorgai, pupiniai augalai. Ryžiai auginami daugiausia Indijos pietuose (pajūrio žemumose) ir rytuose (Indo–Gango lygumos rytuose), kviečiai – daugiausia drėkinamose žemėse, ypač Pandžabo, Harijanos, Uttar Pradešo valstijose, soros, sorgai – sausuose vidiniuose Dekano plokščiakalnio rajonuose, kukurūzai – Indijos šiaurinėje, šiaurės vakarų ir vidurinėje dalyse, pupiniai augalai (raženiai, lęšiai, sojos, pupos, pupelės) – Madhja Pradešo, Uttar Pradešo, Radžasthano valstijose. Arbatmedžiai – svarbiausi plantaciniai ir eksportiniai Indijos augalai. Daugiausia arbatmedžių auginama Brahmaputros upės slėnyje (Assamo valstijoje surenkama daugiau kaip 50 % Indijos arbatžolių derliaus), Rytų Himalajų (Vakarų Bengalijoje, Dardžilingo apylinkėse) bei Nilgiri kalnų (Tamil Nadu ir Keralos valstijose) priekalniuose.
Cukranendrės auginamos visoje Indijoje (daugiausia Uttar Pradešo ir Maharaštros valstijose), vilnamedžiai – nedrėkinamose Dekano plokščiakalnio žemėse, kavamedžiai (apie 70–80 % kavos pupelių eksportuojama) – Karnatakos (apie 70 % Indijos kavos derliaus), Keralos (apie 20 %), Tamil Nadu (apie 7 %) valstijose, kaučiukmedžiai – Keralos (apie 95 % Indijos natūralaus kaučiuko produkcijos) valstijos pietuose, džiutas – Vakarų Bengalijos, Biharo, Assamo valstijose, tabakas – Andhra Pradešo, Gudžarato valstijose, kokosai – Malabaro Krante. Iš aliejinių augalų daugiausia auginama arachiai (daugiausia Gudžarato valstijoje), sezamai, linai (sėmenims), garstyčios, rapsai, iš prieskoninių (Indija – vienas didžiausių pasaulyje prieskonių eksportuotojų) – pipirai, kardamonai (Keralos, Karnatakos valstijose), imbierai (Keralos valstijoje), gvazdikmedžiai. Indijoje auga ir auginami beveik visi žinomi tropinių, subtropinių ir vidutinių juostų vaismedžiai ir daržovės.
21 a. pradžioje Indija užėmė pirmąją vietą pasaulyje pagal arbatžolių, džiuto, bananų, mangų, sorų, lęšių, pupų, antrąją vietą – pagal ryžių, kviečių, sezamų sėklų, arachių (po Kinijos), cukranendrių (po Brazilijos), vakarinių anakardžių (po Vietnamo), trečiąją vietą – vilnamedžių (po Kinijos ir JAV), rapsų (po Kinijos ir Kanados) sėklų, sorgų (po JAV ir Nigerijos), tabako (po Kinijos ir Brazilijos) derlių. Indijos augalininkystės produkcija – 4 lentelėje.
Indijos galvijų banda didžiausia pasaulyje (karvės laikomos šventais gyvuliais). Apie 65 % gyvulininkystės produkcijos vertės sudaro pieninė, apie 8 % – mėsinė (daug Indijos gyventojų – vegetarai; per metus vienas gyventojas vidutiniškai suvartoja apie tris kilogramus mėsos) galvijininkystė. Didžiausi pieno (Indija pirmauja pasaulyje pagal bendrą primilžį, bet primilžis iš karvės labai mažas) tiekėjai – Uttar Pradešo, Pandžabo, Radžasthano, Madhja Pradešo, Maharaštros ir Gudžarato valstijos. Indijoje dar veisiama ožkos, avys, kiaulės, naminiai paukščiai. Darbo jėgai naudojami jaučiai, buivolai, asilai, susisiekimui – kupranugariai, arkliai, drambliai. Be maisto produktų, gyvulininkystė tiekia žaliavas (vilnos, gyvačių, driežų, krokodilų odos eksportuojamos), organines trąšas. Gyvulių ir naminių paukščių skaičius – 5 lentelėje, gyvulininkystės produkcija – 6 lentelėje. Šilkininkystė.
krokodilų jaunikliai krokodilų veisimo fermoje
3
4
5
Miškai užima 24,4 % šalies teritorijos (2022). Kertamas miškas; didžioji dalis medienos sunaudojama kurui, vertingų rūšių (tikmedžių, santalų) mediena eksportuojama. Miškuose renkami vaisiai, riešutai, gaunama sakai, kanifolija.
Žvejyba; 2021 sugauta apie 5,0 mln. t žuvų (apie 3,2 mln. tonų – jūrose), žuvininkystės ūkiuose užauginta 9,4 mln. tonų žuvų (daugiausia karpių ir giliavandenių žuvų; antroji vieta pasaulyje po Kinijos). Apie 50 % Indijos žvejybos produkcijos tiekia Keralos, Tamil Nadu, Maharaštros valstijos. Renkami vandens augalai, koralai, gaudomi krabai, moliuskai.
Turizmas
Tadž Mahalio ansamblio Agroje mauzoliejus (1631–1648)
Varanasi
Turizmas – sparčiai besiplėtojanti Indijos ūkio šaka. 2002 Indiją aplankė 2,4 mln., 2022 – 6,4 mln. užsienio turistų. Daugiausia turistų atvyksta iš JAV, Bangladešo, Jungtinės Karalystės, Australijos, Kanados, Šri Lankos, Vokietijos, Nepalo, Singapūro. Labiausiai turistų lankomos pasaulio paveldo vertybės – Agros fortas ir Tadž Mahalis, Elefantos, Eloros, Konarako, Mahabalipuro, Khadžuraho, Hampi, Pattadakalio, Bodh Gajos šventyklos (paveikslas), Sanči memorialiniai budistų kompleksai, Fatehpur Sikri, Adžantos vienuolyno ansamblis, Goa valstijos bažnyčios ir vienuolynai, t. p. Bombėjus, Delis, Kalkuta, 7 šventieji Indijos miestai (Varanasi, Ajodhja, Dvarka, Kančipuramas, Mathura, Kurukšetra, Ramešvaramas) ir kiti religiniai centrai, Džaipuras, Džodhpuras, budistų vienuolynai (Ladakhas, Sikkimas), nacionaliniai parkai, kalnų (Dardžilingas, Dharamšala, Simla, Manali, Massuri) ir pajūrio (žymiausi Goa valstijoje) kurortai; turistai mėgsta išvykas į dykumas, kalnus. Užsienio turistai, kurie domisi ar nori pažinti hinduizmą ir budizmą, lanko ašramas ir meditacijos centrus.
Mahabodhi šventykla Bodh Gajoje
Andamanų salų Tarmugli salos pakrantė
Transportas
Automobilių kelių yra daugiau kaip 6,3 mln. km, iš jų apie 50 % – su kieta danga (2021). Tankiausias automobilių kelių tinklas yra Pandžabo, Keralos, Harijanos valstijose, rečiausias – Džamu ir Kašmyro valstijoje. Geležinkelių 65 544 km, iš jų –39 329 km elektrifikuota (2014). Magistraliniai geležinkeliai jungia didžiausius Indijos miestus (Bombėjų, Kalkutą, Delį, Madrasą).
Yra 56 uostai. Vidaus vandens kelių 14 500 km; laivuojama daugiausia Ganga, Brahmaputra, Godavari, Mahanadi, Narmada, Tapti, Krišna. 2023 buvo įregistruoti 1859 prekybiniai jūrų laivų (iš jų – 144 tanklaiviai). Indijos 11 didžiausių jūrų uostų (Višakhapatnamui, Kandlai, Madrasui, Bombėjui, Haldijai ir kitiems) tenka apie 80 % krovinių apyvartos.
Bombėjaus oro uosto pastato viduje
2024 veikė 311 oro uostų (didžiausi tarptautiniai oro uostai: Bombėjuje, Delyje, Kalkutoje, Madrase), 276 sraigtasparnių oro uostai. Indijos oro transporto didžiausios bendrovės: Air India (tarptautiniai pervežimai) ir Indian Airlines (vietiniai pervežimai). Dujotiekių 17 389 km, suskystintų dujų dujotiekių 3544 km, naftotiekių 10 419 km, naftos produktotiekių 14 729 km (2020). Svarbiausi naftotiekiai jungia naftos gavybos rajonus su naftos perdirbimo įmonėmis bei jūrų uostais. Miestuose keleiviai daugiausia vežami autobusais, tramvajais, rikšomis. Kalkutos, Delio (pirmoji 8,3 km linija atidaryta 2002) metropolitenai.
Bankai
Indijos centrinis bankas – Indijos rezervų bankas. 2024 veikė 141 komercinis bankas: viešojo sektoriaus (jam tenko apie 90 % šalies komercinių bankų indėlių ir kreditų rinkos) Indijos valstybinis bankas (su savo asocijuotaisiais bankai) ir 11 kitų bankų, privačiojo sektoriaus 22 bankai (vadinamieji senosios ir naujosios kartos, įregistruotieji ir neįregistruotieji) ir 45 užsienio bankai, 43 regioniniai kaimo bankai, 12 nedidelių finansinių bankų ir 7 mokėjimo bankai. Kooperatiniame sektoriuje veikia valstybiniai, centriniai (regioniniai), pirminiai (miesto) kooperatiniai bankai; dar veikia žemės ūkio kredito draugijų. Plėtros finansinių institucijų sektoriui priklauso Indijos eksporto ir importo, Indijos smulkiosios pramonės plėtros, Nacionalinis finansų infrastruktūros ir plėtros, Nacionalinis žemės ūkio ir kaimo plėtros, Nacionalinis namų statybos bankai, Indijos pramonės finansų ir Nacionalinė finansų korporacijos.
Indijos valstybinio banko būstinės pastatas (naujasis) Bombėjuje
Indijos piniginis vienetas – Indijos rupija (įvesta 16 a.), nuo 1957 (įvedus dešimtainę sistemą) lygi 100 paisų.
Veikia 23 vertybinių popierių biržos (Nacionalinė Bombėjuje, kitos – Ahmadabade, Bangalore, Delyje, Haidarabade, Kalkutoje, Kanpure, Madrase ir kitur).
Užsienio prekyba
Indijos užsienio prekybos balansas neigiamas.
2003 eksportuota prekių už 57,2 mlrd. JAV dolerių (daugiausia į JAV, Kiniją, Jungtinius Arabų Emyratus, Jungtinę Karalystę, Vokeitiją), importuota už 74,2 mlrd. JAV dolerių (daugiausia iš JAV, Šveicarijos, Kinijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos). Daugiausia eksportuota žemės ūkio produktai, juvelyriniai akmenys ir dirbiniai, drabužiai, medvilnė ir medvilniniai audiniai, mašinos, transporto priemonės ir jų įranga, kompiuterių programinė įranga, elektronikos, chemijos pramonės gaminiai, odos ir odos dirbiniai, daugiausia importuota nafta ir jos produktai, mašinos ir įranga, auksas, brangakmeniai, mineralinės trąšos ir kiti chemijos pramonės gaminiai, augaliniai aliejai, juodieji ir spalvotieji metalai.
Indijos užsienio prekybos partneriai (eksporto a ir importo b apyvarta %, 2023)
2023 eksportuota prekių už 773,177 mlrd. JAV dolerių (daugiausia į JAV, Jungtinius Arabų Emyratus, Nyderlandus, Kiniją, Singapūrą), importuota prekių už 859,507 mlrd. JAV dolerių (daugiausia iš Kinijos, Rusijos, Jungtinių Arabų Emyratų, JAV, Saudo Arabijos). Daugiausia eksportuota perdirbta nafta, brangakmeniai, vaistai, drabužiai, daugiausia importuota nafta, anglys, auksas, gamtinės dujos, brangakmeniai.
Ekonominiai ryšiai su Lietuva
Lietuva 2002 į Indiją eksportavo prekių už 17,7 mln. litų, importavo iš Indijos už 92,2 mln. litų.
2018, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuva eksportavo į Indiją prekių už 51,343 mln. eurų, importavo iš Indijos prekių už 46,528 mln. eurų.
2019 prekybos apyvarta tarp Indijos ir Lietuvos sudarė 98 mln. eurų. Lietuva į Indiją eksportavo prekių už 45 mln. eurų, importavo iš Indijos prekių už 52,1 mln. eurų. Indija iš Lietuvos daugiausia importavo plastikus ir jų dirbinius, Lietuva iš Indijos – tekstilės dirbinius.
2023 prekybos apyvarta tarp Indijos ir Lietuvos sudarė 222,21 mln. eurų. Lietuva į Indiją eksportavo prekių 129,55 mln. eurų (daugiausia mašinų ir mechaninių įrenginių, juodųjų metalų dirbinių, elektros įrangos ir prietaisų), importavo prekių už 92,66 mln. eurų (daugiausia geležies ir plieno, elektros mašinų ir prietaisų, tekstilės gaminių).
Indijos BVP struktūra (2002)
Indijos užsienio prekybos partneriai (eksporto a ir importo b apyvarta %, 2001/2002 finansiniais metais)
2271
-Indijos pramonė; -Indijos žemės ūkis; -turizmas Indijoje; -Indijos transportas; -Indijos bankai; -Indijos užsienio prekyba; -Indijos ekonominiai ryšiai su Lietuva
Indijos konstitucinė santvarka