Ìndijos vandenýnas, Pasaulinio vandenyno dalis, esanti tarp Afrikos, Azijos, Australijos ir Antarktidos. Pietvakariuose jungiasi su Atlanto vandenynu; sutartinė riba eina į pietus nuo Adatos kyšulio, išilgai 20° rytų ilgumos. Rytuose (per Malajų salyno sąsiaurius ir Torreso sąsiaurį) ir pietryčiuose (per Basso sąsiaurį) susisiekia su Ramiuoju vandenynu; riba eina nuo Malakos sąsiaurio, Sumatros, Javos, Timoro, Naujosios Gvinėjos salų pietiniais krantais iki Torreso sąsiaurio, nuo Australijos – Basso sąsiauriu ir nuo Tasmanijos salos Pietryčių kyšulio – 147° rytų ilgumos dienovidiniu iki Antarktidos.
Indijos vandenyno žemėlapis
Indijos vandenyno piečiausia dalis, į pietus nuo linijos, jungiančios Adatos kyšulį (Afrika) ir Leeuwino kyšulį (Australija), kartais priskiriama Pietų vandenynui.
Indijos vandenyno plotas (su jūromis) 76,16 mln. km2 (21 % Pasaulinio vandenyno ploto), vandens tūris 282,65 mln. km3, vidutinis gylis 3711 m, didžiausias 7729 m (Sundos lovyje; kitais duomenimis, 7450 metrų).
Indijos vandenyno baseinui priklauso 17,1 % (20,7 mln. km2) žemynų ploto; įteka Limpopo, Zambezė, Džuba (Afrika), Šatt al Arabas, Indas, Ganga su Brahmaputra, Godavari, Irravaddi, Salvinas (Azija), Murray (Australija).
Krantai
Indijos vandenyno kranto linija (išskyrus šiaurinę) nelabai vingiuota. Jūros: šiaurėje – Raudonoji jūra, Arabijos jūra, Lakadyvų, Andamanų jūra, rytuose – Timoro jūra, Arafuros jūra (kartais priskiriamos Ramiajam vandenynui), pietuose (prie Antarktidos) – Riiserio-Larseno, Kosmonautų jūra, Sandraugos jūra, Daviso jūra, d’Urville’io jūra. Įlankos: Adeno įlanka, Persijos įlanka, Omano įlanka, Khambhato įlanka, Bengalijos įlanka, Karpentarijos įlanka, Juozapo Bonaparto įlanka, Ryklių įlanka, Geografo įlanka, Didžioji Australijos įlanka, Spencerio įlanka, Šventojo Vincento įlanka. Didžiausią, Bengalijos įlanką, dar Persijos, Omano ir Adeno įlankas dėl savito hidrologinio režimo galima priskirti jūroms. Didžiausios salos: Madagaskaras, Ceilonas, Tasmanija, Melville’io sala, Kengūrų sala, Niaso sala, Sokotra; salynai: Andamanų salos, Nikobarų salos, Mentawai salos, Lakadyvų salos, Maldyvų, Chagoso salynas, Amirantų, Seišelių salos, Maskarenų salos, Komorų salos, Kergueleno salos, Heardo ir McDonaldo salos.
Indijos vandenyno pakrantė (Mozambikas)
Dugno reljefas
Indijos vandenynas susidarė suskilus Gondvanos žemynui ir tolstant vienam nuo kito Afrikos, Australijos, Antarktidos žemynams ir Indijos platformai. Indijos vandenyno dugnas yra ant 3 litosferos plokščių: Afrikos, Indijos–Australijos ir Antarktidos. Jas skiria vandenynų vidurio kalnagūbriai – spredingo zona.
Indijos vandenyno žemyninis šelfas sudaro 4,2 % vandenyno ploto; plotis dažniausiai 2–40 km, kai kur tik keli šimtai metrų, Khambhato įlankoje daugiau kaip 200 km, Karpentarijos įlankoje – 900 kilometrų. Išorinės šelfo ribos gylis 50–500 m (giliausias šelfas prie Šiaurės Australijos), vidutinis 140 metrų.
Žemyninis šlaitas status (10°–13°, prie Ceilono pietinių krantų iki 30°), daugelyje vietų išvagotas povandeninių kanjonų; didžiausi – Gango ir Indo upių slėnių tęsiniai vandenyne (Gango apie 125 km ilgio, Indo apie 115 km), kiti, ypač ties Somalio ir Kenijos krantais, suformuoti suspensinių srautų.
Indijos vandenyno guolio reljefas sudėtingas. Povandeninės vandenynų vidurio kalnagūbrių sistemos Indijos vandenyno grandis (apie 1,5 km aukščio nuo gretimų dugno plotų) šakojasi Y raidės pavidalu: nuo vandenyno vidurio, maždaug ties Pietų atogrąža, į šiaurę ir šiaurės vakarus ištįsęs povandeninis Arabijos–Indijos kalnagūbris (dar vadinamas Carlsbergo kalnagūbriu), į pietvakarius – Vakarų Indijos vandenyno kalnagūbris, vakaruose pereinantis į Afrikos–Antarktidos kalnagūbrį, į pietryčius – Centrinis Indijos vandenyno kalnagūbris, pereinantis į Australijos–Antarktidos pakilumą (dar vadinamą Pietryčių Indijos vandenyno kalnagūbriu). Šiuos kalnagūbrius skaido skersiniai transforminiai lūžiai (pvz., Oweno, Vitiazio, Vemos, Rodrigueso, Amsterdamo); būdingas seismiškumas.
Indijos vandenyno dugne yra dienovidinių kryptimi ištįsusių kalnagūbrių (apie 5000 km ilgio Rytų Indijos kalnagūbris, Maldyvų, Maskarenų, Madagaskaro, Kergueleno), kurių reljefas skiriasi nuo spredingo zonos kalnagūbrių, nes neturi rifto; manoma, kad jie – senojo Gondvanos žemyno liekanos. Kalnagūbriai ir pakilumos skaido vandenyno guolį į daugelį dubumų.
Indijos vandenyno rytuose ir šiaurės rytuose yra vadinamoji pereinamoji vandenyno zona, kurioje yra Andamanų salų lankas bei jūra ir lygiagrečiai su Didžiųjų Sundos salų lanku ištįsęs Sundos lovys. Šioje salų lanko zonoje daug koralinių rifų. Pietrytinėje pereinamojoje zonoje yra Obės (iki 5657 m gylio) ir Diamantinos (7102 m) transforminiai lūžiai.
Indijos vandenyno dugno nuosėdų sluoksnio didžiausias storis yra Indo (5,5 km) ir Gangos (3,5 km) upių povandeniniuose išnašų kūgiuose, mažiausias – Crozet dubumoje (mažiau kaip 100 m) ir kitose pietinėse bei vidurinėse dubumose. Žemyninius šlaitus, kalnagūbrius ir daugelį dubumų (iki 4700 m gylio) dengia foraminiferinis dumblas, į pietus nuo 50° pietų platumos – diatomėjinis, arčiau pusiaujo – radioliarinis ir koralinis. Raudonasis giliavandenis dumblas slūgso daugiausia Indijos vandenyno rytinėje dalyje, kur gylis 4,5–6,0 kilometrai. Terigeninių nuosėdų daugiausia žemynų povandeniniame pakraštyje, ypač šelfe.
1
*dubumą kerta 20° rytų ilgumos dienovidinis – Indijos ir Atlanto vandenyno riba
Klimatas
Indijos vandenynas
Indijos vandenynas plyti tarp Vėžio atogrąžos ir Pietų poliaračio. Šiaurinė dalis yra musoninio klimato zonoje; vasarą pietvakarių musonas atneša ekvatorines oro mases, žiemą šiaurės rytų musonas – tropines oro mases. Šaltam orui iš šiaurės prasiveržti trukdo aukšti Centrinės Azijos kalnai. Tarp 10° ir 30° pietų platumos klimatą lemia pasatai. 40°–50° platumoms būdingi smarkūs vakarų vėjai, ypač vasario mėnesį. Indijos vandenyno šiaurėje, apie pusiaują, vasarą oro temperatūra 25–27 °C, žiemą 20 °C; dažni tropiniai ciklonai. Bengalijos, Adeno, Omano ir Persijos įlankose oro temperatūra 30–34 °C. Ties 30° pietų platumos vasarą temperatūra 20–25 °C, žiemą 15 °C, ties 50° pietų platumos atitinkamai 5 ir 0 °C. Antarktidos pakrantėse dar šalčiau, vyrauja rytų vėjai.
Srovės
Paviršinio vandens cirkuliacijai Indijos vandenyno šiaurėje daro įtaką musonai, todėl srovių kaita sezoninė; vasarą srovės teka į šiaurės rytus ir rytus (greitis 1 m/s), žiemą – į pietvakarius ir vakarus (greitis iki 1,5 m/s).
Indijos vandenyno pietinėje dalyje srovės sudaro didžiulį anticikloninį sūkurį: šios vandenyno dalies šiaurėje teka šiltoji Pietų pasatinė srovė (iš rytų į vakarus), rytuose – šaltoji Vakarų Australijos srovė, pietuose – šaltoji Vakarų Vėjų srovė, vakaruose – šiltosios Mozambiko srovė ir Adatos Kyšulio srovė. Į šiaurę nuo Pietų pasatinės srovės, tarp 3° ir 8° pietų platumos, žiemą į rytus teka Tarppasatinė priešsrovė. Palei Somalio pusiasalį teka Somalio srovė (žiemą į pietvakarius, vasarą į šiaurės rytus). Šioje vietoje ir palei Vakarų Australijos krantus į paviršių kyla šalti giluminiai vandenys.
Potvynių ir atoslūgių didžiausios amplitudės – Indijos vandenyno šiaurėje, Khambhato įlankoje (12 m) ir prie Australijos šiaurės vakarinių krantų (Darwino uoste 8 m, Collierio įlankoje 10–12 metrų).
Didžiausios vėjinės bangos (daugiau kaip 15 m aukščio, 250 m ilgio) užregistruotos netoli Kergueleno salos. Laivams pavojingiausios bangos (netaisyklingos) susidaro prie Afrikos pietrytinių krantų.
Vandens savybės
Dėl antarktinių vandenų poveikio viso Indijos vandenyno paviršiaus vandens bendra vidutinė temperatūra 17 °C. Šiaurinės dalies vandens temperatūra 27–28 °C (aukštesnė negu tose pačiose kitų vandenynų platumose); Persijos įlankoje iki 35,6 °C. Ties 30° pietų platumos vandens temperatūra vasarą 21–25 °C, žiemą 16–20 °C, ties 50° pietų platumos – 5–9 °C ir 3–5 °C.
Antarktiniai vandenys žiemą užšąla. Nuo Antarktidos žemyno atskilę ledkalniai nuplaukia iki 40°, o kartais ir iki 30° pietų platumos.
Paviršiaus vandens druskingumas Indijos vandenyno šiaurinėje dalyje dėl didelio garavimo yra didesnis už Pasaulinio vandenyno druskingumo vidurkį: Raudonojoje jūroje iki 41,0 ‰, Persijos įlankoje iki 39,0 ‰, Arabijos jūroje 36,5 ‰. Dėl gėlo vandens prietakos Bengalijos įlankoje vandens druskingumas 32–34 ‰. Indijos vandenyno pietinėje dalyje druskingumas 34,6 ‰. Maždaug iki 1000 m gylio vandens druskingumas įvairiose platumose skiriasi, priklauso nuo garavimo, kritulių ir vandens dinaminių procesų. Giliau kaip 2000 m būna 34,6–34,8 ‰ ir mažai kinta. Vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija didėja žemėjant temperatūrai; šiaurinės dalies paviršiuje siekia 4,5 ml/l, prie Antarktidos – 8 ml/l.
Indijos vandenyno pakrantė (Indonezija)
Gyvūnija
Gyvojo pasaulio gausa ir įvairovė būdinga Arabijos jūrai, Adeno įlankai ir Somalio pusiasalį skalaujantiems vandenyno plotams; iki 100 m gylio vandens sluoksnyje zooplanktono biomasė 100 mg/m3. Bengalijos įlankoje ir Andamanų jūroje biologinis produktyvumas mažesnis, o Indijos vandenyno pietinėje dalyje mažiausias. Fitoplanktono biomasė nuo 0,1 mg/m3 iki 2175 mg/m3 (prie Javos krantų). Vandenyne veisiasi kalmarai, langustai, skraidančiosios žuvys, skumbrės, tunai, ančiuviai, nototenijos, kriliai, prie Antarktidos – banginiai, pingvinai, albatrosai. Ypač gausi koralų rifų ir mangrovinių pakrančių gyvūnija.
Vandenyne sugaunama 5–6 % pasaulinės žvejybos produkcijos. Žvejybos verslas labiau plėtojamas šiaurinėje dalyje, ypač Arabijos jūroje. Pietinėje dalyje žvejybos sąlygos sunkesnės dėl atšiauraus klimato, tolimų rinkų ir uostų stokos.
Naudingosios iškasenos
Vandenyno šelfe yra naudingųjų iškasenų. Persijos, Adeno įlankose, Arabijos pusiasalio, Indostano pusiasalio priekrantėse, Australijos šiauriniame ir šiaurės vakariniame šelfe gaunama nafta ir gamtinės dujos. Indostano pusiasalio priekrantėse kasami ilmenito–cirkono, Ceilono – ilmenito–monacito sąnašynai, Malakos pusiasalį supančiame šelfe – kasiterito sąnašynai. Indijos vandenyno dugne yra geležies ir mangano konkrecijų.
Laivyba
Indijos vandenyno šiaurine dalimi eina intensyvios laivybos jūrų keliai nuo Adeno ir Persijos įlankų į Ramųjį vandenyną. Mažiau naudojamas kelias, jungiantis Afrikos pietinę dalį su Australija, t. p. laivybos keliai į Indoneziją (per sąsiaurius, jungiančius su Ramiuoju vandenynu). Tebenaudojamas ir senasis kelias iš Persijos įlankos į Europą aplink Afriką.
2
Cunamiai
Dažniausiai cunamiai susiformuoja Indijos vandenyno rytiniame pakraštyje dėl subdukcijos zonoje vykstančių stiprių žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų.
cunamis netoli Sumatros (2004 12 26; Ao Nango kurortas, Tailandas)
1883 08 27 cunamio bangas sukėlė Krakatau ugnikalnio sprogimas (buvo užlietos Sundos sąsiaurio salų pakrantės, žuvo apie 36 000 gyventojų). 2004 12 26 netoli Sumatros įvyko vienas stipriausių žemės drebėjimų (magnitudė 9,1–9,3). Jis sukėlė galingą cunamį (bangų aukštis siekė 10–20 m, vietomis iki 30 m), per kurį žuvo daugiau kaip 220 000 žm. (apie 1 mln. neteko pastogės). Labiausiai nukentėjo Indonezijos (130 000 žuvusiųjų), Šri Lankos (35 000), Indijos (12 000), Tailando (5 000), Maldyvų, Somalio, Mianmaro (Birmos), Malaizijos ir kitų Pietryčių Azijos valstybių pakrantės. Po šios tragedijos Australijoje, Indijoje, Indonezijoje 2011 įsteigti pirmieji Indijos vandenyno cunamių perspėjimo centrai. Cunamių būta 2006 07 17 (suniokota 177 km ilgio Javos pakrantė, žuvo apie 670 žm.), 2018 09 28 (susidarė dėl žemės drebėjimo netoli Sulawesi salos), 2018 12 22 (jį sukėlė per Anak Krakatau išsiveržimą į vandenyną nuslinkusi ugnikalnio šlaito dalis; buvo užlieti palei Sundos sąsiaurį esantys paplūdimiai; žuvo apie 400 žmonių).
476