individuacija

individuãcija, C. G. Jungo analitinėje psichologijoje – natūralus psichinės raidos procesas, kai realizuojamos žmogaus unikalios savybės ir jis tampa asmenybe. Skiriamos proceso 2 fazės, kurias lemia ne amžius, bet psichinė branda. Pirmojoje fazėje žmogus daugiausia domisi išoriniu, antrojoje – savo vidiniu pasauliu. C. G. Jungas teigė, kad žmogaus požiūrį į save ir pasaulį lemia kolektyvinė pasąmonė, kuri apima visą žmonijos patirtį, perduodamą iš kartos į kartą, ir joje glūdinčių archetipų vaizdinius. Gyvendamas kartu su kitais žmogus tampa vadinamąja persona, tai yra užsideda kaukę, kad sudarytų geresnį įspūdį apie save aplinkiniams žmonėms ir paslėptų nuo jų savo savastį – tikrąjį veidą. Išoriškai žmogus gali atrodyti stipri asmenybė, bet viduje būti silpnas ir jausti baimę, jį gali lydėti įvairios pasąmonės reakcijos, sukeliančios neurozes. Išorinio ir vidinio pasaulio konfliktą padeda spręsti psichoterapija, aktyvinanti individuacijos procesą (padedama žmogui nusimesti kaukę). Žmogus turėtų skirti, kas jis yra kitiems ir kas yra iš tikrųjų, ko jis nori pats ir ką jam primeta pasąmonė. Kuo labiau jis pažįsta save ir realizuoja savo savastį, tuo labiau individualėja, įsisąmonina daugiau kolektyvinės pasąmonės elementų sujungdamas savo vidinį ir išorinį pasaulį į nedalomą vienovę, tuo labiau stiprėja tarpasmeniniai žmogaus ryšiai.