individuãcijos prncipas, būties individualumo pagrindas. Pradas, paverčiantis daiktą būtent šiuo, skirtingu nuo bet kurio kito į jį panašaus daikto. Esinio bendrosios prigimties priešybė. Individuacijos principo problemą iškėlė stoikai, nagrinėjo vidurinių amžių filosofija. Joje susiformavo dvi pagrindinės individuacijos principo interpretacijos. Tomas Akvinietis traktate Apie individuacijos principą (De principio individuationis) ir jo sekėjai individuacijos principu laikė kiekybiškai apibrėžtą esinio materiją, o bendrąja prigimtimi – to esinio formą. J. Dunsas Škotas ir jo sekėjai teigė, kad individuacijos principas – tai individuali daikto forma (lot. haecceitas), formaliai besiskirianti nuo bendrosios formos. Abi interpretacijos individuacijos principą aiškino ontologiškai – jis esąs realios būties dalis, o ne jos refleksijos rezultatas. Dauguma Renesanso filosofų šį principą aiškino gnoseologiškai. Teigta, kad kiekvienas daiktas esąs individualus pats savaime, todėl šio principo ir bendrosios daikto prigimties skirtumas tėra to daikto pažinimo pasekmė. Vadinamosios antrosios scholastikos (16–18 amžius) vienas žymiausių atstovų F. Suárezas teigė, kad tarp esinio individualaus skiriamojo požymio (lot. differentia individualis) ir to esinio rūšinės prigimties (lot. ratio specifica) yra protu nustatomas skirtumas, turintis tam tikrą pagrindą tikrovėje (lot. distinctio rationis cum fundamentia re). Šiuolaikinis mokslas individuacijos principą taip pat aiškina gnoseologiškai. Individuacijos principas siejamas su abstrahavimu – protas galįs individualų daikto požymį atskirti nuo kitų predikatų ir atsietą mąstyti.
782