indoeuropeistika

indoeuropestika, lyginamosios kalbotyros šaka, tirianti indoeuropiečių kalbų kilmę, raidą, panašumus ir skirtumus, ryšius su kitų šeimų kalbomis (siaurąja tradicine prasme; labai tolimus ryšius su kitų kalbų šeimomis tiria nostratika). Plačiau indoeuropeistika suprantama kaip mokslas apie indoeuropiečių tautų kalbą ir kultūrą. Indeuropeistikos tikslas – indoeuropiečių prokalbės (ir protokultūros) rekonstrukcija, indoeuropiečių kalbų (ir kultūrų) kilmės ir raidos tyrimai.

Prokalbės rekonstrukcija

Prokalbės rekonstrukcija – tai pirmykštės kalbos fonologinės, morfologinės, sintaksinės ir semantinės sistemos svarbiausių bruožų atkūrimas remiantis lyginamuoju istoriniu ir vidinės rekonstrukcijos metodu. Dažniausiai pradedama nuo vidinės rekonstrukcijos – bet kuriame chronologiniame kalbos sluoksnyje išskiriami ankstesnių epochų elementai. Bendros tolimų laikų visos kalbų šeimos kalbos (prokalbės) ypatybės atkuriamos atlikus išskirtųjų elementų lyginamąją analizę; rekonstruotoji sistema ir jos posistemiai neturi prieštarauti tipologijos dėsningumams, t. y. paliudytų kalbų sistemoms. Abiejų rekonstrukcijos metodų rezultatais remiasi ir senovės žmonių gyvenimą tiriantys kultūros istorikai, nes kalbos negalima atsieti nuo ja kalbančios bendruomenės ir kultūros, prokalbės – nuo protokultūros. Kalbą su kultūra sieja keleriopi ryšiai – ji yra kultūros išraiška ir jos dalis. Kultūros savitumai geriausiai išryškėja tiriant kalbų žodyną – leksiką.

Indoeuropeistikos raida

Kalbų giminystės idėjų ir tyrimų būta jau 18 amžiuje, nors indoeuropeistika ir lyginamoji kalbotyra, kaip mokslo sritis, siejama su 19 amžiumi. Danas R. K. Raskas lygindamas giminiškų indoeuropiečių kalbų (germanų, graikų, lotynų, slavų ir kitų) žodžius nustatė garsinių atitikmenų reguliarumą, vokiečių kalbininkas F. Boppas – formų darybos bendrumus, padėjo pagrindus lyginamajai istorinei gramatikai. Kitas vokiečių filologas J. Grimmas parašė istorinę gramatiką, kurioje nurodė germanų kalbų raidą nuo gotų kalbos iki naujosios anglų kalbos (germanistika). Vokiečių mokslininkai daug nusipelnė ir tolesnei indoeuropeistikos raidai.

A. Schleicheris pirmasis rekonstravo indoeuropiečių prokalbę, sukūrė indoeuropiečių kalbų šeimos genealoginio medžio teoriją, J. Schmidtas – bangų teoriją.

Jaunagramatikių mokyklos atstovai (K. F. C. Brugmannas, B. G. G. Delbrückas, A. Leskienas, H. Osthoffas ir kiti) pagrindė teiginį, kad garsiniai pakitimai vyksta dėsningai ir be išimčių. 19 a.–20 a. pradžioje buvo atrasta svarbių indoeuropeiečių garsų ir formų atitikmenų dėsnių, dažniausiai pavadintų atradėjų (C. Bartholomae’s, H. Grassmanno, J. Wackernagelio, G. I. Ascoli, A. Ficko, K. Vernerio, F. Fortunatovo, A. Leskieno ir kitų) vardais.

Klasikinės indoeuropeistikos brandą rodo K. F. C. Brugmanno ir B. G. G. Delbrücko veikalas Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos pagrindai (Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen 5 t. 1886–92, 2 t. ²1897–1916, vėlesni leidimai 1930, 1967).

Reikšmingas postūmis indoeuropeistikos raidai buvo struktūralizmo pradininko F. de Saussure’o idėjos, ypač indoeuropiečių prokalbei jo rekonstruotas tam tikras garsinis elementas, kuris, perskaičius hetitų dantiraščius, pasirodė atitinkąs realius gerklinius garsus, vadinamuosius laringalus. Šis atradimas įgalino iš naujo įvertinti indoeuropeiečių garsų raidą ir sukurti vadinamąją vokalizmo kilmės laringalinę teoriją. Prancūzų indoeuropeistas A. Meillet, populiaraus indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros įvado autorius, iškėlė mintį apie indoeuropiečių prokalbės tarminį susiskaidymą ir socialinių veiksnių įtaką kalbų raidai.

Nuo 20 a. 4 dešimtmečio įprasta skirti naują indoeuropeistikos laikotarpį. Jo svarbesni ypatumai – naujos medžiagos gausa, ypač naujai atrastų ir fragmentiškai paliudytų kalbų duomenų; tyrimams taikomi struktūriniai, sisteminės analizės principai, būtinu rekonstrukcijos etapu tampa vidinė rekonstrukcija, sukaupus pakankamai pasaulio kalbų sinchroninių aprašų, rekonstrukcijoms imamas taikyti tipologinės verifikacijos principas, garsų kitimų priežastys aiškinamos pasitelkus sociolingvistų atradimus.

Žymesni šio laikotarpio indoeuropeistai: H. Krahe, J. Pokorny, W. Porzigas, F. Spechtas, W. P. Schmidas, O. Szemerényi (Vokietija), J. Schindleris (Austrija), C. Watkinsas, W. R. Schmalstiegas, W. P. Lehmannas (Jungtinės Amerikos Valstijos), J. Kuryłowiczius (Lenkija), A. Erhartas (Čekija), G. Devoto, E. Campanile, V. Pisani (Italija), É. Benveniste’as (Prancūzija), V. Ivanovas (Rusija), R. Beekesas (Nyderlandai) ir kiti.

Iš lietuvių kalbininkų indoeuropeistikai daugiausia nusipelnė K. Būga, J. Kazlauskas, V. Mažiulis, V. Ambrazas, S. Karaliūnas, V. Urbutis ir kiti, latvių – J. Endzelīnas.

Leidiniai

Pasaulio indoeuropeistai yra įkūrę Indoeuropiečių draugiją (vokiečių k. Indogermanische Gesellschaft), ji rengia indoeuropeistų konferencijas, leidžia žurnalą Kratylos (nuo 1956). Kiti indoeuropeistikos periodiniai leidiniai: Bibliographie linguistique / Linguistic Bibliography (nuo 1939), Bulletin de la Société de linguistique de Paris (nuo 1869), Glotta (nuo 1907), Historische Sprachforschung (nuo 1852), Indogermanische Forschungen (nuo 1892), Journal of Indo-European Studies (nuo 1973), Language: Journal of the Linguistic Society of America (nuo 1925), Münchener Studien zur Sprachwissenschaft (nuo 1956).

Iš Lietuvoje leidžiamų žurnalų indoeuropeistikos straipsnių daugiausia skelbia Baltistica (nuo 1965).

L: A. Mejė Lyginamasis metodas istorinėje kalbotyroje Vilnius 1956; W. B. Lockwood Indo-European Philology London 1969; É. Benveniste Le Vocabulaire des institutions indo-européennes 2 vol. Paris 1969–70; O. Szemerényi Einführung in die vergleichende Sprachwissenschaft Darmstadt 1970 ⁴1990; T. Gamkrelidze, V. Ivanov Indoevropejskij jazyk i indoevropejcy 2 t. Tbilisi 1984; N. E. Collinge The Laws of Indo-European Amsterdam–Philadelphia 1985; J. P. Mallory In Search of the Indo-Europeans: Language, Archaeology and Myth London 1989; R. S. P. Beekes Comparative Indo-European Linguistics: An Introduction Amsterdam–Philadelphia 1995.

2036