indoeuropiẽčiai, indoeuropiečių kalbomis kalbančių tautų visuma. Indoeuropiečių terminą 1813 pasiūlė T. Youngas; indoeuropiečių kalbas ir indoeuropiečių tautas tiria indoeuropeistika. Nuo 19 a. vidurio tiriama indoeuropiečių protėvynės vieta ir susidarymo laikas, indoeuropiečių prokalbės ir vėlesnių jos kalbų rekonstrukcija, paplitimas ir diferenciacija, indoeuropiečių tautų susidarymas. Buvo iškelta hipotezė, kad indoeuropiečių kalbos kilusios iš Eurazijos vienos kalbos (indoeuropiečių prokalbės), kuria kalbėję žmonės gyveno tam tikroje teritorijoje (indoeuropiečių protėvynė). Ilgainiui plėtėsi giminingų kalbų ir jomis kalbėjusių tautų geografija, jų arealas apėmė Indiją, Aziją ir dalį Europos.
Nuo 20 a. pradžios, remdamiesi kalbos, mitologijos, rašytinių šaltinių duomenimis, indoeuropiečių protėvynės pradėjo ieškoti ir archeologai. Buvo bandoma išskirti materialiuosius indoeuropiečių kultūros požymius; imta lyginti įvairių regionų ir laikotarpių archeologinius duomenis. Sukurta įvairių hipotezių ir teorijų, surasta jas pagrindžiančių materialiosios kultūros duomenų. Protėvynės ieškota įvairiuose regionuose nuo Iberijos pusiasalio iki Rytų Azijos ir Europos, nuo Šiaurės iki Pietų ašigalių. Kaip galimos indoeuropiečių protėvynės tiriamos: Anatolija, Kaukazo regionas, šiaurinė Juodosios ir Kaspijos jūros pakrantė, Vidurio ir Pietryčių Europa. Jos susidarymo laikotarpis – nuo paleolito ir mezolito iki antro tūkstantmečio prieš Kristų; dauguma indoeuropiečių protėvynės susidarymo teorijų nurodo septinto–trečio tūkstantmečio prieš Kristų chronologiją. Dabar daugiausia diskutuojamos dvi hipotezės. Pirmosios hipotezės kūrėja – M. B. Gimbutienė (jos svarbiausiems teiginiams pritaria J. P. Mallory). Anot jos, penktame tūkstantmetyje prieš Kristų teritorijoje tarp Volgos miškastepių ir stepių regiono, į šiaurę nuo Juodosios jūros, susiformavo praindoeuropietiška pilkapių kultūra, kurios atstovai trimis bangomis, nuo 4400 iki 3000–2800 prieš Kristų, plito į Pietryčių ir Vidurio Europą ir ją indoeuropizavo. Ilgainiui Vidurio Europoje susidarė antrinė indoeuropiečių protėvynė, kurios gyventojai apgyveno teritorijas į šiaurės rytus, šiaurės vakarus, vakarus ir pietus; pirmiausia, į pietryčius ir Rytų Baltijos regioną apie 3000 prieš Kristų plito rutulinių amforų kultūra, vėliau (trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje–antroje pusėje) – virvelinės keramikos kultūra. Asimiliuojant Narvos kultūros, Nemuno kultūros ir kitų vietinių kultūrų gyventojus klostėsi ankstyvosios baltiškos kultūros (Pamarių kultūra, Fatjanovo kultūra). Pasak A. Girininko, jau iki indoeuropietiškos virvelinės keramikos kultūros Pietryčių ir Rytų Baltijos regione gyvavo indoeuropietiškos Narvos, Nemuno ir kitos kultūros. Antrosios hipotezės autorius – britų archeologas C. Renfrew. Jo nuomone, praindoeuropiečiai susiformavo Anatolijoje (apie sedptintą tūkstantmetį prieš Kristų) ir kartu su žemdirbyste paplito į Pietų Europą, iš čia ilgainiui – į kitas Europos dalis ir Aziją.
1123