indoiranėnų kalbos

indoirannų kabos, ãrijų kabos, indoeuropiečių kalbų šaka. Priklauso indų kalbos, iranėnų kalbos ir dardų kalbos (iš viso kelios dešimtys senųjų ir naujųjų indoiranėnų kalbų).

Paplitimas

Paplitusios Indijoje, Pakistane, Nepale, Šri Lankoje, Irane, Irake, Afganistane, Tadžikijoje, Rytų Turkijoje, Kaukaze, Turkmėnijoje.

Istorija

Atskilę nuo indoeuropiečių prokalbės indoiranėnų protėviai, save vadinę arijais (senovės persų ariya-, vedų kalba ārya ‘kilnus, taurus’), išgyveno bendros kalbinės raidos laikotarpį. Tą liudija šias kalbas siejančių bendrybių gausumas; senųjų indoiranėnų kalbų (vedų, sanskritas, senovės persų, Avestos) rašytinė tradicija nuo 1 tūkstanmečio prieš Kristų. Protėvyne dažniausiai laikomos Juodosios jūros šiaurinių pakrančių stepės, iš kurių indoiranėnai per Kaukazą ir Kaspijos šiaurinėmis pakrantėmis apie 19 a. prieš Kristų pradėjo migruoti į pietryčius, pasiekė Vidurinę Aziją ir kai kurie jų apie 15 a. prieš Kristų – Indiją. Indoiranėnų prokalbės skilimą dėl duomenų trūkumo sunku detaliau chronologizuoti, manoma, jis vyko apie 19–15 a. prieš Kristų. Indų, iranėnų ir dardų kalbų pogrupiai ėmė formuotis apie 15 a. prieš Kristų galutinai suirus prokalbei.

Gramatinės ypatybės

Indoiranėnų kalbos priklauso indoeuropiečių sateminėms kalboms. Joms būdinga išplėtota priebalsių sistema, paprastėjantis žodžių kaitymas (daugelyje naujųjų indoiranėnų kalbų gramatinės giminės ir linksnio kategorijos nebereiškiamos galūnėmis, atsirado veiksmažodžio analitinių formų ir kita). Kai kuriose vartojama ergatyvinė konstrukcija. Indoiranėnų kalbos išlaikė nemaža bendros leksikos.

330