indològija, orientalistikos šaka, tirianti Indostano tautų istoriją, kalbas, literatūrą, meną, religiją, filosofiją, naujausiais laikais – ir Indijos politines, ekonomikos bei socialines problemas.
Raida
Indologijos pradmenų atsirado antikoje ir viduramžiais. Domėtis Indostanu skatino prekybinių ir diplomatinių santykių plėtra, misionierių veikla. Europoje indologija susiklostė 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje, kai europiečiai pradėjo intensyvią Indostano kolonizaciją. W. Jonesas, H. T. Colebrooke’as ir H. H. Wilsonas (Didžioji Britanija) vieni pirmųjų supažindino europiečius su sanskritu; 1784 Kalkutoje W. Jonesas įkūrė Azijos draugiją, ji išsiplėtė į Indostano tyrimų centrą. 1833 H. H. Wilsonas tapo pirmuoju Oksfordo universiteto sanskrito profesoriumi. Prancūzijoje indologija pirmasis susidomėjo A.‑I. Silvestre’as de Sacy. A. L. de Chézy (Prancūzija), be sanskrito tyrimų, dar išvertė iš sanskrito į prancūzų kalbą veikalų. 1818 Bonos universitete A. W. Schlegelis įkūrė pirmąją Vokietijoje sanskrito katedrą. 19 amžiuje susiklostė dvi indologijos kryptys: akademinė, nagrinėjanti raštijos paminklus ir bendrąsias istorijos ir filologijos problemas, ir taikomoji, susijusi su kolonijos valdymu ir prekyba. Pirmosios krypties vienas atstovų E. Burnoufas (Prancūzija) tyrinėjo Avestos kalbą, išvertė ir parašė komentarus vienai Avestos knygai (1829–1833). 1845 jis parašė knygą Indų budizmo istorijos įvadas (Introduction à l’histoire du bouddhisme indien). H. Jacobi ir A. Weberis (Vokietija) tyrė džainizmą, É. Senart’as, S. Lévi (Prancūzija) – budizmą. 1855–1875 Sankt Peterburge išleistas vienas didžiausių (7 tomai) O. N. von Böhtlingko ir R. Rotho parengtas Sanskrito žodynas (Sanskritwörterbuch). 1891–1903 T. Aufrechtas (Vokietija) sudarė Katalogų katalogą (Catalogus catalogorum 3 tomai) – tai susistemino žinomą senąją indų literatūrą ir leido pradėti apibendrinamuosius darbus. Taikomosios krypties atstovai (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Indijos ir kitų šalių mokslininkai) parašė naujųjų indų kalbų lyginamųjų ir istorinių gramatikų, taip pat dravidų kalbos gramatikų. Tyrė šiomis kalbomis sukurtą literatūrą, rinko ir nagrinėjo istorijos kronikas, domėjosi numizmatika, etnografija, tautosaka. Buvo išleista visos šalies ir kai kurių regionų žinynų. Pradėta rinkti ir tyrinėti epigrafiką (E. Hultzschas, Didžioji Britanija; F. Kielhornas, Vokietija).
20 amžiuje indologija pradėjo remtis archeologiniais ir epigrafiniais atradimais. Išleista monografijų, nagrinėjančių įvairias problemas, ir apibendrinamųjų veikalų. 1922–1937 išleista Kembridžo Indijos istorija (The Cambridge History of India 5 tomai). Suaktyvėjo ir Indijos indologų veikla (kalbininkas S. K. Čatterdži ir kiti). G. A. Griersono (Didžioji Britanija) veikalas Indijos lingvistinė apžvalga paskatino tolesnį Indijos kalbų tyrimą. Suintensyvėjo Vedų tyrimas (L. Renou, Prancūzija). Po Antrojo pasaulinio karo Indijoje ir Vakarų šalyse imta plačiau nagrinėti Indijos socialines ir ekonomines problemas.
Svarbiausi centrai
Indologijos svarbiausi centrai: Indijoje (Kalkutos, Delio, Varanasi, Bombėjaus, Madraso universitetai ir Barodos, Rytų, Kurukšetros indologijos, Hošiarpuro Vedų institutai, Kalkutos Azijos draugija), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Yale’io, Harvardo, Kolumbijos universitetai), Japonijoje (Kioto, Tokijas), Didžiojoje Britanijoje (Londonas), Prancūzijoje (Paryžius), Vokietijoje (Heidelbergas, Berlynas), Italijoje (Roma), Rusijoje (Maskva, Sankt Peterburgas).
Indologija Lietuvoje
Lietuvoje indologijos centrai yra Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas. 1993 įkurtas Vilniaus universiteto Orientalistikos centras (nuo 2018 02 01 Azijos ir transkultūrinių studijų institutas), 2001 – Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras. Indologijos veikalų paskelbė V. Vydūnas, A. Rimka, A. Poška, R. Mironas, A. Prazauskas, A. Andrijauskas, A. Beinorius, V. Narvilas, R. Tamošaitis ir kiti.
2271