indoneziẽčių kalbà priklauso austroneziečių kalbų vakarinei, arba indoneziečių kalbų, grupei. Indonezijos valstybinė kalba (nuo 1945). Vartojama ir Malaizijoje. Kalbančiųjų apie 43 mln. (2010). Indoneziečių kalba susiformavo iš malajiečių kalbos 20 a. pirmoje pusėje (mokant indoneziečių kalbą galima skaityti klasikinę malajiečių literatūrą). Nuo malajiečių kalbos skiriasi kai kuriais morfologijos bruožais, modernesne leksika, turi daugiau skolinių. Indoneziečių kalbai būdingas fiksuotas priešpaskutinio skiemens kirtis. Gramatinės kategorijos reiškiamos afiksacija arba tarnybiniais žodžiais: veikiamąją ir neveikiamąją rūšį skiria prefiksai (mendudukkan ‘pasodino’, didudukkan ‘buvo pasodintas’), asmuo reiškiamas analitine forma – įvardžiu ir veiksmažodžiu (saja duduk ‘aš sėdžiu’, kamu duduk ‘tu sėdi’, dia duduk ‘jis sėdi’), linksnių formos padaromos su atitinkamais prielinksniais (di Indonesia ‘Indonezijoje’, kepada saja ‘man’). Giminė ir skaičius gramatiškai nereiškiami. Neapibrėžtas kiekis išreiškiamas žodžio pakartojimu, tam tikrais atvejais pridedamas ir afiksas (bunga ‘gėlė’, bunga-bunga ‘gėlės’, bunga-bungaan ‘įvairios gėlės’). Žodžių darybai būdinga afiksų įvairovė: prefiksai (perbesar ‘didinti’ – besar ‘didelis’), infiksai (gelembung ‘pūslė, burbulas’ – gembung ‘išpūstas’), konfiksai, arba cirkumfiksai (pendjagaan ‘apsauga’ – djage – ‘saugoti’), postfiksai (sufiksai) ir kita, daug dūrinių (tanah-air ‘tėvynė’ – tanah ‘žemė’ + air ‘vanduo’). Žodyne nemaža skolinių iš giminiškų javiečių, batakų, t. p. arabų (akal ‘protas’), indų (kepala ‘galva’, batja ‘skaityti’), portugalų, olandų kalbų. Raštas remiasi lotyniškąja abėcėle.
330