indoneziečių kalbos

indoneziẽčių kabos, austroneziečių (malajiečių ir polineziečių) kalbų vakarinė grupė.

Paplitimas

Vartojamos Indonezijoje, Malaizijoje, Filipinuose, Madagaskare, iš dalies Naujojoje Gvinėjoje, Singapūre. Yra keli šimtai indoneziečių kalbų (dauguma rašomąja forma nevartojamos). Daugiausia kalbančiųjų ir seną rašto tradiciją turi indoneziečių kalba, javiečių kalba, sundų, malajiečių kalbos. Atskiru pogrupiu laikytinos filipiniečių kalbos: tagalų (Filipinų valstybinė kalba, oficialus pavadinimas – pilipino), ilokų, visajų ir kitos. Raštą dar turi batakų, ačių, madūriečių (Maduros sala), baliečių (Bali sala), bugių (Sulawesi sala), malagasių (Madagaskaras) kalbos.

Gramatinės ypatybės

Indoneziečių kalbų struktūra artima agliutinacinių kalbų tipui, t. p. turi nemažai izoliacinių kalbų bruožų, kai kurioms būdingos retai pasitaikančios tipologinės ypatybės (malagasių k. sakinio žodžių tvarka – tarinys–objektas–subjektas). Daugumos indoneziečių kalbų leksikos būdinga ypatybė – kai kurių sąvokų įvardijimas skirtingais žodžiais pagal kalbėjimo situacijos oficialumą (vietoj javiečių šnekamojoje kalboje vartojamo asu ‘šuo’ oficialiai bendraujant ta pačia reikšme vartojamas žodis segawon).

Raštas

Rašto paminklai iki 18 a. buvo rašomi modifikuotais senovės indų arba arabų rašmenimis (senosios indų kalbos mokslas turėjo įtakos Indonezijoje ir Malaizijoje 14–19 a. indoneziečių kalbų gramatikų aprašams, įtvirtino daug indiškos kilmės terminų – indoneziečių bahasa, javiečių basa ‘kalba’; indoneziečių suara ‘balsas, garsas’, javiečių swara ‘garsas, balsis’, sundų sora ‘garsas’). Nuo 18 a. vartojami lotyniškieji rašmenys.

330

pilipino