Indonèzijos choreogrãfija. Ištakos – animistiniai ritualai, kuriais buvo garbinamos protėvių dvasios. Pirmaisiais amžiais po Kristaus šalyje įsigalėjus hinduizmui ir budizmui Indonezijos šokis įgavo Indijos šokio elementų, kurie vėliau tapo neatsiejama Indonezijos šokio dalimi. Svarbiausi šokio centrai – Bali ir Javos salos. Šokama dažniausiai judant vorele arba ratu lėtu arba vidutinišku tempu. Būdinga sėdėjimo arba klūpėjimo pozos, svarbi personažo charakterį nusakanti rankų padėtis. Daugumą šokių atlieka arba vieni vyrai, arba vienos moterys. Dažniausiai šokiams pritaria gamelanas (liaudies instrumentų orkestras). Remiamasi senovės Indijos epų Ramajana ir Mahabharata, Javos salos Pandži ciklų siužetais, kinų ir malajiečių meilės istorijomis, Bali salos istorinėmis kronikomis.
Bali salos šokiuose išliko daugiausia Indijos šokio elementų. Žinoma per 200 klasikinio šokio rūšių. Jie skirstomi į visuomeninius, ritualinius šokius (baris, sanghjangas, legongas, nadaduta, kebijaras), šokio teatrą (kečakas, gambuhas, ardža) ir kaukių šokio teatrą (barongas). Vienas svarbiausių Bali salos ritualinių šokių yra 16 a. susiformavęs baris. Jį šokdami vyrai atlieka stilizuotus kovos judesius, šokama poromis. Paplitę egzorcistiniai sanghjango šokiai, atliekami transo būsenoje, dažnai šokama basomis ant karštų anglių; žinomiausia atmaina – sanghjangas dedaris. 19 a. pradžioje išpopuliarėjo draminis šokis legongas, jį atlieka 2–3 jaunos merginos. Ritmingai mojuodamos vėduoklėmis jos juda greitu tempu viena paskui kitą sinchroniškai darydamos tam tikrus judesius. Tekstą perteikia dainininkai. Nadaduta ir kebijaras kilo iš žynių ritualinių gestų; abu atliekami sėdint. Populiariausias šokio teatro žanras – vyrų šokis kečakas, atliekamas pagal Ramajanos siužetą (apie 150–200 atlikėjų), kartais vadinamas Beždžionių šokiu. Tai veržlus, ekspresyvus šokis, kurį atlieka būrys vyrų, sėdinčių glaudžiais koncentriškais ratais aplink dainininką ir pasakotoją. Atlikėjai poliritmiškai skanduoja skiemenį čak (grindžiama gamelano ritmo formulėmis) ir sinchroniškai judina iškeltas rankas. 20 a. 4 dešimtmetyje šį šokį atgaivino W. Spiesas (1895–1942) ir B. de Zoete (1880–1962). Seniausias šokio teatro žanras Bali saloje yra susiformavęs Madžapahito imperijoje (1293–1520) gambuhas. Jame derinama šokis, drama, tekstas ir muzika. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėtas šokti pasaulietinio pobūdžio šokis ardža, turintis gambuho elementų – jame derinama vokalas, instrumentinė muzika, šokis ir drama. Barongą (mitinė keturkojė žvėries pavidalo pabaisa) šoka 2 aktoriai, valdantys žmogaus dydžio lėlę ir atliekantys sudėtingus sinchroniškus judesius. Kai kuriuos kaukių teatro elementus perėmė nacionaliniu baletu vadinamas sendrataris, kuris atsirado 20 a. 7 dešimtmetyje. Populiariausia jo atmaina – sendrataris ramajana, atliekamas prie Prambanano šventyklos 7 dešimtmetyje įkurtame atvirame teatre.
Javos šokio menas skirstomas į rūmų šokius (bedaja, srimpis) ir šokio teatrą (wayang topeng, wayang orang). Suklestėjo 13–14 a. aukštuomenės rūmuose, 15 a. buvo veikiamas aktyvios šalies islamizacijos (Bali salos neapėmė). Iš klasikinių Javos salų šokių tebešokama bedaja (9 šokėjos vaidina deives) ir srimpis (4 šokėjos vaidina vidurinių amžių indoneziečių romano Menakas herojes princeses). Šokiui būdingas tolygus, neskubus, šiek tiek monotoniškas ritmas. Javos saloje būdingiausi kaukių teatro (wayang topeng) ir aktoriaus teatro (wayang orang, Bali saloje vadinamas wayang wong) šokio spektakliai. Kaukių šokio teatras, veikiamas Indijos šokio mokyklos, įgavo draminį turinį. Vyrų šokiui, ypač neigiamų personažų atlikėjams, būdinga platus žingsnis, staigūs įtūpstai, ekspresyvūs judesiai, šuoliai. Kartais dalyvauja ir moterys. Aktoriaus teatras iš šešėlių teatro perėmė dialogus, dainavimą, pasakojimą. Kilo iš šokio dramų, atliekamų 14 a. Javos kunigaikščių rūmuose per iškilmingas ceremonijas. Šokėjai atlieka paprastą šokį su dialogais stilizuotais gestais pamėgdžiodami plokščių odinių lėlių judesius. Veiksmą komentuoja pasakotojai. Pirmoji profesionali tokio tipo teatro trupė įkurta 1895 Surakartoje. Nuo 17 a. šis teatras paplito ir Bali saloje. Žymiausios klasikinio šokio mokyklos: Krido Bekso Wiromi, Mardawa Budyo (abi Yogyakartoje).
Daugelis šiuolaikinio Indonezijos šokio atlikėjų studijavo Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, čia įgytą patirtį jie susiejo su vietinėmis šokio tradicijomis. Žymiausi šokėjai ir choreografai: S. Kusumo (g. 1946), G. Suidas (1942–2001). Šokėjai rengiami šiose mokymo įstaigose: Sekolah Menengah Karawitan Indonesia, Konservatori Tari Indonesia, Konservatori Karawitan Indonesia Bali, Akademi Seni Tari Indonesia (turi padalinius Yogyakartoje, Bandunge ir kitur). Teatro ir šokio festivalius rengia Tamano Ismailio Marzuki menų centras Džakartoje.
Indonezijos kultūra
Indonezijos konstitucinė santvarka
Indonezijos partijos ir profsąjungos