Indonèzijos dail
Seniausių laikų dailė
Seniausi salyno dailės paminklai – iš neolito laikotarpio (olų tapyba Sulawesi saloje, apie 2000 pr. Kr., ornamentuota keramika, kirvukai iš pusbrangių akmenų). Bronzos amžiuje (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje) sukurta schematiškų žmonių figūrėlių, spiralės ornamentu dekoruotų ritualinių kirvukų, būgnų, puoštų geometriniais raštais ir stilizuotais žmonių veidų, paukščių atvaizdais. Paplito megalitai (ypač Sumatros salos pietuose). Pirmaisiais amžiais po Kristaus Indoneziją smarkiai paveikė Indijos civilizacija, plėtoti aktyvūs kultūriniai ryšiai, paplito hinduizmas ir budizmas. Sumatros ir Javos salos tapo svarbiais intelektualiniais ir religiniais centrais.
7 amžiaus vidurio–18 amžiaus dailė
Budos skulptūra (Borobuḍuro šventykla, Javos sala, 8–9 a.)
Apie 650–930 architektūra ir dailė kurta daugiausia Javos salos centrinėje dalyje (vadinamasis centrinės Javos periodas). Pastatyta daug šventyklų, jų architektūra ir dekoras sudarė harmoningą ansamblį. Įspūdingiausias šio laikotarpio paminklas – budistų šventykla Borobuḍuras (8–9 a.; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991) su daugybe Budos statulų, dekoratyvinių ir siužetinių (vaizduojančių Budos gyvenimą) reljefų, indiškos kilmės dekoratyviniais motyvais. Būdinga ištobulinta kompozicija, ritmiškos formos, rami nuotaika. Statulomis ir reljefais gausiai dekoruotos ir kitos šventyklos (Mendutas, apie 800, hinduistų šventyklų kompleksas Lara Jonggrangas, 10 a. pradžia).
Apie 930–1530 architektūra ir dailė daugiausia plėtota Javos salos rytinėje dalyje ir Bali saloje (vadinamasis rytinės Javos periodas). Sukurta daug statulų ir reljefų šventykloms (Panatarano kompleksas, 12–15 a., šventykla Kidalis, 13 a. vidurys). 14 a. pabaigos reljefai dinamiškesni, smulkesni, labiau stilizuoti, figūros panašios į šešėlių teatro (wayang kulit) lėles. 16 a. dėl islamo įtakos ėmė vyrauti ornamentinė dailė, tik Bali (į jį 16 a. persikėlė nemažai radžų) išsaugota hinduistinė kultūra, kuri susipynė su vietinėmis tradicijomis. Indonezijos musulmoniškoji dailė perėmė tradicinį dekoro stilių, bet drausta vaizduoti gyvas būtybes (mečetė Sendangduwure, 16 amžius).
19 amžiaus–20 amžiaus pirmos pusės dailė
Profesionalioji dailė pradėjo klostytis 19 a.; pradininkas – Raden Salehas, pirmasis Europoje studijavęs Indonezijos dailininkas. 20 a. pradžioje Indonezijos dailininkai aktyviai domėjosi Vakarų Europos daile. Daug tapytojų studijavo Olandijos dailės akademijose; perėmę perspektyvinės tapybos metodą kūrė peizažus, kuriuose siekė perteikti Indonezijos gamtos grožį (Wakidi, Abdullah Surio Subroto ir kiti). 1938 Džakartoje buvo įkurta Indonezijos tapytojų sąjunga (Persatuan Ahli Gambar Indonesia, arba Persagi; veikė iki 1942). Jos atstovai (Sudjojono, Agus Djaja, Affandi ir kiti) savo dokumentiškuose, ekspresyviuose kūriniuose siekė perteikti neidealizuotą Indonezijos vaizdą, kėlė užterštumo, miškų naikinimo, didėjančio vartotojiškumo ir kitas problemas.
20 antros pusės–21 amžiaus pradžios dailė
Po 1965 pradėjo vyrauti modernistinės dailės kryptys (abstrakcionizmas ir kitos). 8 dešimtmetyje kūryba pasidarė įvairesnė, ėmė ryškėti tendencija kūriniuose derinti skirtingas dailės šakas – tapybą, skulptūrą, grafiką, keramiką. Įsisąmoninę nacionalinio identiteto svarbą, menininkai ėmė aktyviai domėtis tradiciniu menu. 20 a. paskutinių dešimtmečių–21 a. pradžios dailei būdinga temų ir raiškos priemonių įvairovė; jaunųjų dailininkų kūryboje paplito instaliacijos, performansai. Kaligrafinę tapybą kuria A. D. Pirous, Abay Subarna, siurrealistinius kūrinius – Ivan Sugito, Lucia Hartini, realistinius – Dede Eri Supria, instaliacijas ir performansus – Heri Dono, Andar Manik, Agus Suwage, Krisna Murti.
917
siuvinėto audinio eksterjerams puošti fragmentas (Bali sala)
Indonezijos kultūra
Indonezijos konstitucinė santvarka
Indonezijos partijos ir profsąjungos