Indonèzijos gamtà
Indonezijos gamtinis žemėlapis
Krantai
Indonezijos kranto linijos ilgis 54 716 kilometrai. Indonezijai priklauso Didžiosios Sundos (dalis Kalimantano, Sumatra, Sulawesi, Java, Madūra ir kitos salos), Mažosios Sundos (Bali, Sumba, Floresas, dalis Timoro), Molukų (Halmahera, Seramas, Buru, Morotai) salos, Naujosios Gvinėjos salos vakarinė dalis; iš viso apie 17 500 salų.
Komodo salos pakrantė
Sumatrą nuo Malakos pusiasalio skiria Malakos sąsiauris, nuo Javos – Sundos sąsiauris, Kalimantaną nuo Sulawesi – Makassaro sąsiauris, nuo Javos – Javos jūra. Didžiąsias Sundos salas vakaruose ir pietuose skalauja Indijos vandenynas. Lygiagrečiai Sumatros vakariniam krantui tęsiasi Mentawai salos, rytuose yra Bangkos, Belitungo salos ir Linggos salynas. Sulawesi krantas labai vingiuotas – 4 pusiasaliai atskirti įlankomis; salą nuo Mažųjų Sundos salų skiria Floreso, nuo Molukų – Molukų ir Bandos, nuo Filipinų – Sulawesi jūros. Mažąsias Sundos salas pietuose skalauja Indijos vandenynas. Molukų salas nuo Naujosios Gvinėjos salos skiria Seramo ir Halmaheros jūros. Naujosios Gvinėjos salą (Papua provincija) pietuose skalauja Arafuros jūra, šiaurėje – Ramusis vandenynas. Molukų salų didesnę dalį, Sulawesi rytinius ir pietinius krantus, Linggos salyną, Mentawai salas supa koralų rifai.
Sumatros vakariniai, Javos pietiniai ir daugelio mažesnių salų krantai – aukšti, statūs, Sumatros rytiniai, Kalimantano ir Naujosios Gvinėjos salos pietiniai – žemi, pelkėti.
Reljefas
Indonezija yra tektoniškai aktyvioje zonoje (Australijos litosferos plokštės vandenyninės plutos pakraštys nyra po Eurazijos litosferos plokštės pakraščiu palei Sundos povandeninį lovį); būdinga intensyvus vulkanizmas, dažni žemės drebėjimai, gravitacinės anomalijos. Yra apie 400 ugnikalnių, iš jų apie 100 – aktyvūs (Kerinci, 3800 m aukščio; Semeru, 3676 m; Galunggungo, 2168; Keluto, 1731; Krakatau, 813); ypač daug ugnikalnių Javoje ir Sumatroje. 1883 išsiveržus Krakatau ugnikalniui žuvo daugiau kaip 36 000 Indonezijos gyventojų. 2004 12 26 žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo Indijos vandenyne, apie 160 km į vakarus nuo Sumatros, sukėlė cunamį, kuris užliejo daugumą Indijos vandenyno pakrančių; žuvo apie 220 000 žmonių. Cunamis nuniokojo augaliją, gyvūniją, užteršė gruntinius vandenis. Žemės drebėjimų ir juos sukėlusių cunamių būta 2006, 2018.
2004 12 26 žemės drebėjimo sukelto cunamio padariniai Indonezijoje
ugnikalnis Anak Krakatau
Indonezijos paviršiaus daugiau kaip 1/2 užima kalnai. Išilgai Sumatros vakarinio kranto tęsiasi Barisano kalnagūbris (didžiausias aukštis 3800 m, Kerinci ugnikalnis), rytuose – pelkėta aliuvinė lyguma. Javos salos kalnams (kai kurios jų grandinės tęsiasi Mažosiose Sundos ir Molukų salose) būdingi vulkaniniai masyvai ir plokščiakalniai, suskaidyti upių slėnių. Kalimantano vidurinę dalį užima iš smiltainių ir tufų susidarę kalnai, pietuose – pelkėta žemuma. Naujosios Gvinėjos salos (Papua provincijos) vidurinę dalį užima Maokės kalnai (didžiausias aukštis 5030 m, Jayos kalnas – aukščiausias Indonezijoje), pietuose – plati pelkėta žemuma. Karstas; daugiausia Sumatroje, Javoje, Kalimantane, Sulawesi, Halmaheroje, Sumboje ir Naujosios Gvinėjos saloje. Javoje, Kalimantane, Bali yra įgriuvų, abrazinės kilmės urvų.
Klimatas
Klimatas didesnėje Indonezijos dalyje jūrinis ekvatorinis, Javos rytuose ir Mažosiose Sundos salose – musoninis subekvatorinis. Žemumose aukščiausia temparatūra 30–33 °C, žemiausia – 22–24 °C, 1200–1400 m aukštyje atitinkamai 22–24 °C ir 14–17 °C. Kalnuose, aukščiau kaip 2000–3000 m, būna šalnų; Jayos kalne iki –5 °C, sninga.
Ekvatorinėje juostoje kritulių iškrinta 2000–4000 mm per metus. Subekvatorinėje juostoje ryškūs du metų laikai – lietingasis (vasarą) ir sausasis (žiemą); kritulių iškrinta mažiau kaip 2000 mm per metus, gegužę–spalį beveik nelyja. Sumatros, Kalimantano ir Naujosios Gvinėjos salos pelkėtose teritorijose, plokščiakalniuose ir kalnų slėniuose 50–170 dienų per metus būna rūkas.
Sentani ežeras Naujosios Gvinėjos saloje
Vidaus vandenys
Upių tinklas (išskyrus Indonezijos pietryčius) tankus, upės vandeningos ištisus metus; pietryčiuose žiemą išdžiūsta. Didžiausios upės: Kapuasas, Baritas, Katinganas, Kajanas – Kalimantane, Digulis, Baliemas, Mamberamo – Naujosios Gvinėjos saloje, Rokanas, Kamparas, Musi, Hari – Sumatroje, Solo – Javoje.
Yra ežerų (daugiausia tektoninės ir vulkaninės kilmės), didžiausias – Toba (telkšo kalderoje; Sumatroje).
Dirvožemiai
Derlingiausi dirvožemiai Javoje; šiaurinės pakrantės žemumose (nuo Džakartos iki Surabayos) vyrauja verstžemiai, iš molingų sudūlėjusių vulkaninių uolienų susidarė blizgažemiai ir geltonžemiai, iš vulkaninių pelenų ir lavos – vulkanžemiai. Sumatros vidurinės dalies kalnuotuose regionuose vyrauja geležaliumžemiai, vakarinėje pakrantėje – salpžemiai, Kalimantano kalnuotuose regionuose – rūgštžemiai, pelkėtose pakrantėse ir upių slėniuose – durpžemiai ir šlynžemiai, Sulawesi pietinėse pakrantėse – kalciažemiai, Naujosios Gvinėjos salos vakarinėje kalnuotoje dalyje – rudžemiai, Mažosiose Sundos salose – geltonžemiai. Indonezijos dirvožemiai labai paveikti paviršinės vandens erozijos.
Augalija
Bali salos kraštovaizdis
Apie 60 % Indonezijos teritorijos užima miškai. Indonezijoje yra apie 35 000 augalų rūšių, tarp jų – daug medžių, mẽdinių paparčių, lianų, epifitų (orchidėjų ir raflesijų; Arnoldo raflesijos išaugina žiedus iki 1 m skersmens), saprofitų. Didesnė šalies dalis (žemumos ir kalnų šlaitai iki 1300–1500 m aukščio) apaugusi drėgnaisiais visžaliais pusiaujo miškais (fikusai, dipterokarpiniai, pandanai, duonmedžiai, palmės, mẽdiniai paparčiai, bambukai). Kalnų juostoje tarp 1300–1500 m ir 2600–3000 m aukščio auga kalnų atogrąžų miškai (vyrauja visžaliai, plačialapių ir spygliuočių). Aukščiau 2600–3000 m – kreivamiškiai, krūmynai, žolės. Indonezijos pietrytinėje dalyje vyrauja lapus metantys atogrąžų miškai ir savanos. Žemose pakrantėse – mangrovės ir kai kurios palmių rūšys.
Gyvūnija
Didesnė Indonezijos dalis priklauso Indijos-Malajų zoogeografinei sričiai, Naujosios Gvinėjos sala, Molukų salos ir kai kurios Mažųjų Sundos salų – Australinei zoogeografinei sričiai. Daug endeminių ir nykstančių rūšių. Indonezijai būdingi gyvūnai: iš žinduolių – beždžionės (bornejiniai ir sumatriniai orangutanai, gibonai, makakos), javiniai ir sumatriniai raganosiai, drambliai, malajiniai lokiai (Sumatroje, Kalimantane), tapyrai (Sumatroje), tigrai, leopardai, bantengai, kuskusai, šikšnosparniai (skraidančiosios lapės), iš roplių – briaunagalviai krokodilai, kobros, smaugliai, pitonai, Komodo varanai. Gausu paukščių (fazanų, ragasnapių, papūgų, povų, rojaus paukščių, šalmuotųjų kazuarų), vabzdžių. Jūrose veisiasi skraidančiosios žuvys, rykliai, tunai, sardinės, skumbrės, vidaus vandenyse – karpinės žuvys, šamai, Halmaheros, Molukų ir Aru salų priekrantėse – austrės.
Sumatros azijiniai drambliai
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 12,17 % (231 946 km2) Indonezijos ploto. Kalimantane, Sumatroje ir Sulawesi didžiausią pavojų gyvajai gamtai kelia miškų kirtimas, žmonių ūkinė veikla; kasmet iškertama apie 12 000 km2 miškų. Didelę žalą miškams padaro gaisrai (1982–83 Kalimantane sudegė apie 34 000 km2 miškų).
Ugnikalniai Bromo–Tengger–Semeru nacionaliniame parke Javos saloje
Indonezijoje yra 49 nacionaliniai parkai ir daugiau kaip 250 gamtos rezervatų (iš jų 6 – biosferos rezervatai). Svarbiausi nacionaliniai parkai: Tanjung Putingo (saugomi orangutanai; Kalimantane), Bromo Tengger Semeru (ugnikalniai; Javoje), Bunakeno (koralų rifai; Sulawesi), Lorentzo (Maokės kalnai; Naujosios Gvinėjos saloje), Komodo (Komodo varanai; Komodo saloje), Ujung Kulono (Krakatau ugnikalnis), Kerinci Sablato (Barisano kalnai; Sumatroje), Way Kambaso (Sumatros azijiniai drambliai, Sumatros tigrai; Sumatroje). Ujung Kulono nacionalinis parkas (įrašytas 1991), Komodo nacionalinis parkas (1991), Lorentzo nacionalinis parkas (1999), Sumatros drėgnieji atogrąžų miškai (2004, nuo 2011 įtrauktas į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą) – pasaulio paveldo vertybės. 7 Ramsaro konvencijos (Indonezijoje įsigaliojo 1992) saugomos vietovės (plotas 13 730 km2).
14 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų: Cibodaso, Komodo, Lore Lindu, Tanjung Putingo (visi nuo 1977), Gunung Leusero (1981), Siberuto (1981), Giam Siak Kecil-Bukit Batu (2009), Wakatobi (2012), Bromo Tengger Semeru-Arjuno (2015), Taka Bonerate-Kepulauan Selayaro (2015), Belambangano (2016), Berbak-Sembilango (2018), Betung Kerihun-Danau Sentarum Kapuas Hulu (2018), Rinjani-Lomboko (2018).
Indonezijos konstitucinė santvarka
Indonezijos partijos ir profsąjungos