Indonèzijos knas. 1926 olandų režisierius G. Kruegeris sukūrė pirmąjį vaidybinį filmą Lutung Kasarung Indonezijos legendų motyvais. 3 dešimtmetyje Indonezijoje veikė kinų kino bendrovės (brolių Tanų, brolių Vongų). 1932 pradėti kurti garsiniai filmai. Režisieriai, operatoriai dažniausiai buvo iš Europos, Kinijos, vaidino Indonezijos teatro aktoriai (A. Krohn, R. Mohtaras, R. Rukiah). Vyravo filmai Rytų šalių pasakų, legendų motyvais, populiarūs personažai buvo vaiduokliai, vilkolakiai. Filmų su socialinės analizės elementais sukūrė režisierius A. Asmaras, olandų režisierius M. Frankenas (1899–1953). 1950 Džakartoje įkurta kino bendrovė Perfini, valstybinė kino bendrovė PFN, kurioje daugiausia kurta kino kronika. 6 dešimtmečio–7 dešimtmečio pirmos pusės filmuose plėtotos nepriklausomybės kovų, valstybės kūrimo temos (Neatleistina nuodėmė 1951, režisierius U. Ismailis, 1921–71, Sugrįžimas į tėvynę 1954, režisierius B. Effendi), sukurta filmų apie Indonezijos tradicijas (Tigras iš Tjampos 1953, režisierius D. Djayakusuma). 1971 Džakartoje įsteigtas Kinematografijos institutas, 1975 – U. Ismailio kino meno centras. Vyravo komedijos, melodramos, nuotykių filmai. Sukurta realistinių psichologinių (Ko ieškai, Palupi? 1969, režisierius A. Sani, 1927–2004), istorinių (Džakarta! Džakarta! 1977, režisierius A. Prijono, 1928‑ųjų lapkritis 1979, režisierius T. Karya, 1937–2001) filmų. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje filmų sukūrė režisieriai S. Raharjo (g. 1949), G. Nugroho (g. 1961), A. Ibnuhajaras, L. Ratna (abu g. 1972), R. Reza. Režisieriaus E. Djaroto (g. 1951) filmas Tjoet Nja’Dhien (1988) – pirmasis Indonezijos filmas, parodytas Kanų kino festivalyje.
Indonezijos kultūra
Indonezijos konstitucinė santvarka
Indonezijos partijos ir profsąjungos