Indonèzijos teãtras. Senovėje Indonezijos teatro vaidinimai buvo religinių ceremonijų ir ritualų sudėtinė dalis. Spektakliai buvo kuriami pagal senovės Indijos epų Ramajana ir Mahabharata siužetus, vietines kronikas ir senųjų indoneziečių pasakojimus. Svarbiausi teatro centrai buvo Javos ir Bali salos. Teatro vaidinimuose ir vėliau išliko sąsajų su religinėmis apeigomis, įtakos turėjo ir Indijos klasikinio šokio tradicijos. Nuolatiniai teatrai veikė aukštuomenės rūmuose, t. p. priklausydavo ir dalangams (pagrindinis lėlininkas ir pasakotojas). Spektaklis trukdavo vieną ar net keletą naktų. Per pertraukas buvo vaidinamos satyrinio pobūdžio scenelės, nesusijusios su spektaklio siužetu. Nuo vidurinių amžių per spektaklius groja gamelanas (liaudies instrumentų orkestras).
Svarbiausi tradicinio teatro žanrai: šešėlių teatras (wayang kulit), marionečių teatras – vaidinama su plokščiomis medinėmis lėlėmis (wayang klitik) arba trijų matmenų medinėmis lėlėmis (wayang golek), pieštų paveikslėlių teatras (wayang beber), t. p. aktorių atliekami vaidinimai: su kaukėmis (wayang topeng) ir be kaukių (wayang orang). Seniausias teatro žanras – šešėlių teatras (wayang kulit) – minimas 11 a. pirmos pusės Javos literatūros šaltiniuose. Klestėjo Javos ir Bali salų kunigaikščių rūmuose, kaimo vietovių šventyklose ir teatruose. Vaidinta su plokščiomis odinėmis lėlėmis, metančiomis šešėlius ant priešais esančios apšviestos širmos, abipus kurios sėdi žiūrovai. Lėles (40–50) vienas arba su pagalbininkais lazdelėmis valdo dalangas, joms būdinga raiškūs veidai, judančios rankos. Dalangas vaidinimo scenarijų (lakon) parengia pagal klasikinės javiečių literatūros kanonus. Šešėlių teatrui artima rūšis wayang beber, kurioje dalango pasakojimą iliustruoja paveikslai, nupiešti ant medžiagos ar popieriaus ritinių.
šešėlių teatro lėlė
Kaukių teatras (wayang topeng), kilęs iš religinių kulto apeigų, 11–18 a. klestėjo Javoje. Vaidinimų siužetai buvo paremti epais, legendomis ir istorinėmis kronikomis. Spektaklis prasidėdavo daina, kuria būdavo perteikiamas būsimo vaidinimo turinys. Aktoriai vaidino su kaukėmis, kurias laikė priešais veidą. 18 a. kaukes pakeitė grimas.
Iš kaukių teatro kilo aktoriaus teatras (wayang orang, Bali saloje vadinamas wayang wong), kuriame be kaukių vaidina aktoriai vyrai (17–18 a. atsirado aktorių moterų trupės wayang langendrija), naudojami senovės Indijos epų siužetai. Visi atlikėjai kalba Javos klasikinės literatūros kalba, išskyrus komiškuosius personažus, kurie kalba vietinėmis kalbomis ir vaidina paprastus valstiečius. 20 a. pradžios žymiausios wayang orang trupės: valstybinis teatras Srivedari Solo (įkurtas apie 1913, vadovas Sutarto), Srimurni (vadovas Baharas).
19–20 a. miestuose paplito į vodevilį ir melodramą panašūs komercinio tipo vaidinimai: opera bangsvan, arba komedi-stambul, sandivara, ketoprak (remiamasi istoriniais siužetais), ludruk (naudojami siužetai aktualiomis temomis, abu vaidinami Javoje), lenong. Juose svarbią vietą užėmė humoristinės intermedijos, šokiai ir dainos. Žymiausios trupės: Miss Chuchih (20 a. 4 dešimtmetis, veikė Džakartoje, vaidinama sandivara), Opera Dardanella (20 a. 4 dešimtmetis, vaidinama komedi-stambul).
20 a. pirmoje pusėje susikūrė trupių, savo kūrybą grindžiančių tradicinio ir europietiško teatro sinteze (vadinamoji mokyklinė drama). Pastatyta Indonezijos dramaturgų R. Effendi (1903–79), M. Yamino (1903–63), S. Pané (1905–68), A. Hanifaho (1906–81), U. T. Sontani pjesių. 1955 Džakartoje įkurta Nacionalinė teatro akademija (teatro trupė ir vaidybos mokykla, vadovas U. Ismailis, 1921–71), kurioje vaidino S. M. Nooras, I. M. Nooras, T. Manjati. 20 a. antros pusės dramaturgijoje vyravo siurrealizmo ir neoekspresionizmo (A. C. Noeras, 1941–96), absurdo dramos (P. Wijaya, g. 1944) tendencijos, filosofinės pjesės (F. K. Marta). Dažniausiai spektaklius režisuoja patys dramaturgai. Teatre statytos Sofoklio, W. Shakespeare’o, F. Schillerio tragedijos, B. Brechto, A. Čechovo, N. Gogolio, H. Ibseno, A. Strindbergo pjesės. Į spektaklius pagal užsienio autorių pjeses įterpiamos intermedijos, atspindinčios aktualias temas, suteikiančios indonezietiško kolorito. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia teatrų ir trupių veikė Džakartoje, žymesni profesionalūs teatrai: Teater Kecil (įkurtas 1968, vadovas A. C. Noeras), Teater Mandiri (įkurtas 1974, vadovas P. Wijaya), Teater Koma (įkurtas 1977, vadovas N. Riantiarno, g. 1949), Teater Popular (vadovas T. Karya); Yogyakartoje – Bengkel Teater Rendra (įkurtas 1967, vadovas W. S. Rendra, 1935–2009). Teatro ir šokio festivalius rengia Tamano Ismailio Marzuki menų centras Džakartoje.
L: J. R. Brendon Theatre in South East Asia Cambridge 1974; J. O. Miettinen Classical Dance and Theatre in South East Asia Oxford 1992.
Indonezijos kultūra
Indonezijos konstitucinė santvarka
Indonezijos partijos ir profsąjungos