ndų kabos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoiranėnų šakai (kartu su iranėnų ir dardų kalbomis). Kartais išskiriamos kaip atskira indoeuropiečių kalbų grupė.
Paplitimas
Paplitusios Šiaurės ir Centrinėje Indijoje (hindi, asamų, bengalų, gudžaratų, maithilių, marathų, orijų, pendžabų, sindhų ir kitos kalbos; 15 iš jų – Indijos ar kurios nors jos valstijos oficialios kalbos), Pakistane (urdu – valstybinė kalba, sindhų ir kitos), Bangladeše (bengalų – valstybinė kalba), Šri Lankoje (sinhalų – valstybinė kalba), Maldyvuose (maldyvų – valstybinė kalba), Nepale (nepalų – valstybinė kalba); už regiono ribų įvairiose šalyse vartojama čigonų (romų) kalba. Kalbančiųjų apie 900 mln. (20 a. pabaigoje). Vakaruose ir šiaurės vakaruose indų kalbos ribojasi su giminingomis iranėnų (beludžių, puštūnų) ir dardų kalbomis, šiaurėje ir šiaurės rytuose – su tibetiečių ir Himalajų, rytuose – su monų ir khmerų, pietuose – su dravidų kalbomis (Indijos kalbos). Genetiškai susijusios su senovės indų kalbomis.
Skirstymas ir gramatinės ypatybės
Skiriamos senosios (antras tūkstantmetis prieš Kristų–5 a. pr. Kr.), vidurinės (5 a. pr. Kr.–10 a.) ir naujosios (nuo 10 a.) indų kalbos.
Senosioms indų kalboms priklauso Vedų kalba ir sanskritas (viena Indijos oficialių kalbų, daugiausia tebevartojama rašytojų, mokslininkų). Joms būdinga aspiratos, sprogstamųjų retrofleksinių fonemų (modifikuotos išliko) klasė, kokybinė balsių kaita šaknyje ir priesagose, sintetinės žodžių formos. Vardažodis turi 8 linksnius, 3 skaičius, veiksmažodis – 3 asmenis, 3 skaičius, 6–7 laikus, 4–6 nuosakas, 3 rūšis.
Archajiškiausia iš vidurinių indų kalbų yra pali, vėliau suklestėjo prakritai (maharaštri, magadhi, šauraseni, ardhamagadhi, paišači), iš kurių 5 a. susiklostė apabhramšai (nagara, upanagara, vračada apabhramšai) – tarpinės tarmės tarp prakritų ir naujųjų indų kalbų. Dėl fonetinių pokyčių (dvibalsiai suvienbalsėjo) vidurinių indų kalbų išnyko kokybinės balsių kaitos sistema, susilpnėjo fleksijos reikšmė, supaprastėjo linksniavimo paradigma, išnyko dviskaita, padidėjo polinksninių ir tarnybinių žodžių įtaka.
Naujosios indų kalbos skirstomos į šiaurės vakarų (lahndų, nepalų, pendžabų, sindhų, kašmyrų; pastaroji kai kurių kalbininkų skiriama prie dardų kalbų), vakarų (gudžaratų, radžasthanų), centrines (hindi, urdu), rytų (asamų, bengalų, biharų, orijų) ir pietvakarių (konkani, marathų, sinhalų, maldyvų) kalbas; iš šiaurės vakarų arealo kalbų kilusi čigonų kalba.
Vidurinėse indų kalbose prasidėję gramatikos pokyčiai toliau vyksta ir naujosiose indų kalbose: sutrumpėjo arba išnyko žodžio galo balsiai, įsigalėjo analitinės formos. Liko 2 giminės (3 išsaugojo tik vakarų ir pietvakarių arealo kalbos) arba jos visai išnyko. Sintaksei būdinga fiksuota veiksmažodžio vieta (sakinio gale) ir prie jo siejami žodžiai (vakarų kalbų areale – polinksniai, rytų – dalelytės), ergatyvinės konstrukcijos (daugiau būdingos vakarų kalboms).
Raštas
Dauguma indų kalbų vartoja kurią nors iš brahmi kilusio skiemeninio rašto atmainų (indų raštas), kašmyrų, sindhų kalbos ir urdu – modifikuotą arabų raštą.
171