indùkcija (lot. inductio – paskatinimas, įvedimas), loginis samprotavimas, kai ištyrus atskirus klasės objektus ir nustačius, kad jie turi tam tikrą savybę, daroma išvada, jog tą savybę turi visi tos klasės objektai. Vienas apibendrinimo būdų. Kitaip nei dedukcija, visada teikianti teisingą išvadą, indukcija iš teisingų prielaidų padaroma tik tikėtina išvada, reikalaujanti tikslesnio įrodymo. Indukcijos išvados neapibrėžtumą lemia patyrimo žinių reliatyvumas, iš to kyla indukcijos pateisinimo problema: koks pagrindas leidžia daryti indukcinius apibendrinimus – formuluoti dėsnį ar principą ištyrus tik dalį reiškinių, kuriuos tas dėsnis ar principas apima. Ontinis pateisinimas nurodo, kad ne visi tikrovės procesai atsitiktiniai, dauguma jų pastovūs, dėsningi. Biologinis pateisinimas grindžiamas tikrovę pralenkiančia organizmo veiksena, leidžiančia bendrais bruožais numatyti būsimus įvykius ir į juos atitinkamai reaguoti. Loginį pažintinį pateisinimą sudaro procedūrų, leidžiančių padidinti išvados tikėtinumo laipsnį ir jį kreipti teisingumo linkme, sukūrimas. Pragmatinis pateisinimas teigia, kad be loginės indukcijos apsieiti neįmanoma. Indukcijos išvada pateisinama, kai ji gaunama pagal duotojoje samprotavimų srityje priimtas, ją įgalinančias taisykles. Indukciniai samprotavimai vyrauja nededukciniuose samprotavimuose, nuo jų skiriasi tuo, kad indukcijos išvada yra apibendrinamojo pobūdžio. Pilnoji indukcija yra tada, kai išvada apie visus klasės objektus daroma remiantis kiekvieno tos klasės objekto ištyrimu. Ši išvada visuomet teisinga, jei tiksliai ištiriami klasę sudarantys objektai, dėl to pilnoji indukcija nėra tikroji (greičiau – dedukcija), primena indukciją tik savo forma. Svarbiausia yra nepilnoji indukcija (kai ištiriami tik kai kurie klasės objektai), taikoma eksperimentiniuose ir aprašomuosiuose moksluose. Juose klasę sudarančių objektų skaičius dažniausiai būna labai didelis (net begalinis), todėl dažniausiai jų visų neįmanoma ištirti ir apibendrinti. Nepilnoji indukcija yra populiarioji ir mokslinė. Populiarioji indukcija – kai išvada, kad visi klasės objektai turi tam tikrą savybę, daroma remiantis tuo, jog iš ištirtų kai kurių tos klasės objektų nebuvo surastas toks, kuris tos savybės neturėtų. Šioje indukcijoje galima skuboto apibendrinimo klaida – kai apibendrinamoji išvada daroma netiksliai arba per mažai ištyrus objektus. Indukcija, vartojama kartu su dedukcija, vadinama moksline. Joje išaiškinami tiriamų elementų esminiai ryšiai, dėl kurių tam tikras požymis būtinai priklauso visai klasei. Mokslinės indukcijos išvada teisinga, patikrinama dedukcija; ištirtų objektų skaičius neturi lemiamos reikšmės.
Indukcija tirta jau antikoje (Sokratas, Aristotelis, epikūrininkai), naujaisiais amžiais (F. Baconas). 19 amžiuje J. S. Millis sukūrė empirinio induktyvizmo teoriją, taip pat panašumo, skirtumo, lydimųjų kitimų ir kitus indukcinius metodus, turinčius padėti iš kelių galimų hipotezių atrinkti teisingą. Šiuolaikinėje logikoje ir mokslų metodologijoje siekiama, kad indukcijos išvada būtų labiau apibrėžta ir griežčiau išvesta iš prielaidų. J. M. Keyneso, R. Carnapo, H. Reichenbacho teorijos indukciją tiria tikimybės požiūriu. Tikimybiniu indukcijos modeliu siekiama iki minimumo sumažinti neloginius veiksnius. Tam vartojama tikimybinės logikos formalizuota kalba ir indukcijos problema traktuojama deduktyviai – ji laikoma hipotezių pasitvirtinimo (verifikacijos ar falsifikacijos) problema. Indukcijos modeliai, sukurti kitų loginiu sistemų pagrindu, paprastesni ir ne tokie išsamūs, kaip sukurti remiantis tikimybine logika.
L: E. Nekrašas Loginis empirizmas ir mokslo metodologija: Tikimybės ir indukcijos problema Vilnius 1979; R. Plečkaitis Logikos pagrindai Vilnius 2004; K. R. Popper Objective Knowledge Oxford 1972.
314
nepilnóji indùkcija