indùkcinė lògika, logikos sritis, tirianti samprotavimo procesus, kuriuose nuo atskirų žinių pereinama prie bendrų. Atsirado antikoje. Naujųjų amžių indukcinės logikos pradininkas F. Baconas, vėliau J. F. W. Herschelis, J. S. Millis susistemino indukcinio samprotavimo taisykles, jas tapatino su mokslinio atradimo taisyklėmis. Šiuolaikinė indukcinė logika (R. Carnapas, C. G. Hempelis, G. H. von Wrightas, H. Reichenbachas, J. G. Kemeny ir kiti) šiuos procesus tiria pagal tikimybinę logiką, o jų analizę formuluoja kaip turimų žinių tikėtinumo laipsnio nustatymą iš esamos (ne visos) informacijos. Loginė tikimybė čia suprantama kaip patvirtinimo laipsnis (J. M. Keynesas ją siejo su intuicija). Tai indukcinės logikos pagrindinė sąvoka, reiškianti vienų teiginių (hipotezių) patvirtinimą kitais teiginiais (stebėjimo duomenimis). Pavyzdžiui, formulė P (h, e) = r skaitoma: hipotezės h patvirtinimo laipsnis P, remiantis turimomis žiniomis e, yra r. Indukcinė logika suprantama kaip mokslinių teiginių patvirtinimo teorija. Indukcinė logika glaudžiai sieja indukcinius ir dedukcinius procesus, empirinius ir loginius veiksnius. R. Carnapas teigė, kad kalba, kurioje konstruojama indukcinė logika, yra empirinė; jos predikatai turi žymėti objektų stebimas savybes. Jo indukcinės logikos aksiomų sistemos gaunamos prijungiant prie standartinės tikimybių teorijos aksiomatikos naujas aksiomas. Šiose sistemose universalių apibendrinimų (mokslo dėsnių) loginė tikimybė lygi nuliui, tikimybiniai teiginiai traktuojami kaip analitiniai. Indukcinė logika dažniausiai taikoma mokslo srityse, kuriose kokių nors požymių pasiskirstymui aprašyti vartojami statistiniai metodai. Dar indukcija.
L: R. Carnap, W. Stegmüller Induktive Logik und Wahrscheinlichkeit Wien 1959; Problem of Inductive Logic Amsterdam 1968; H. E. Kyburg Probability and Inductive Logic London 1970.
314