indulgeñcija (lot. indulgentia – malonė, atleidimas), Katalikų Bažnyčioje – oficialus raštas, patvirtinantis laikinųjų bausmių už atleistas nuodėmes panaikinimą. Raštas būdavo išduodamas popiežiaus vardu už įvairius nuopelnus Bažnyčiai. Viduriniais amžiais indulgencijos teiktos už gausią labdarą, įvairius gerus darbus, piligrimines keliones į Romą per jubiliejinius metus (pradėta švęsti 1300) ir į kitas šventas vietas bei kryžiaus žygio dalyviams. Indulgencijas pradėjus sieti su piniginėmis aukomis atsirado piktnaudžiavimų (paskirtieji rinkti aukas dažniausiai iškreipdavo Bažnyčios mokymą apie indulgencijas, jos ėmė priklausyti nuo aukos dydžio, buvo pardavinėjamos). Nuo 15 a. indulgencijos pradėtos teikti mirusiesiems. 16 a. pradžioje indulgencijos tapo vienu pretekstų atsirasti reformacijai; 1517 M. Liuteris 95 tezėse teigė, kad indulgencijos gali atleisti ne nuo laikinųjų bausmių, o tik nuo Bažnyčios skirtų bausmių gyviesiems. Tridento susirinkimas (1545–63) uždraudė aukų rinkimą už indulgencijas ir įpareigojo vyskupus prižiūrėti, kad indulgencijų prasmė nebūtų iškreipiama. Popiežius Klemensas IX įsteigė Indulgencijų kongregaciją, 1915 popiežius Benediktas XV indulgencijų reikalus pavedė tvarkyti Apaštališkajai penitenciarijai. Nuo 20 a. vidurio vietoj indulgencijų (jos nepanaikintos) praktikuojami visuotiniai ir daliniai atlaidai.
912