industrializãcija, socialinis ekonominis procesas, kuriam būdinga stambiosios mašininės gamybos, kaip šalies ekonomikos plėtros išskirtinės priemonės, plėtojimo strategija. Industrializacijos tikslai: spartesnė palyginti su žemės ūkiu ar žaliavų gavyba pramonės plėtra (sparčiau didina šalies nacionalinį produktą, stabilizuoja šalies užsienio prekybos svyravimus), užsienio investicijų į šalies pramonę pritraukimas (skatina visos ekonomikos augimą), stabilesnės už žemės ūkio produktų pramoninių gaminių kainos. Dėl industrializacijos šalies ūkyje įsivyrauja pramonė (agrarinė arba agrarinė industrinė šalis tampa industrine arba industrine agrarine), didėja darbo pasidalijimas ir specializacija, gerėja darbo techninis aprūpinimas, naudojami nauji energijos šaltiniai, didėja visų ūkio šakų darbo našumas, daugėja įmonių, jos jungiasi (karteliai, koncentracija), plečiasi miestai (urbanizacija), kuriasi dideli pramoniniai centrai, kinta gyventojų profesinė struktūra, vyksta pokyčiai kultūros, mokslo, švietimo ir kitose srityse, bet šiuos procesus dažnai lydi įvairios socialinės problemos.
Industrializacija prasidėjo 18 a. antroje pusėje pramonine revoliucija Didžiojoje Britanijoje. 19 a. pradžioje vyko Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, šiek tiek vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitose Vakarų Europos šalyse bei kai kuriose jų kolonijose, Rusijos imperijos europinėje dalyje (Lietuvoje – 19 a. 8–9 dešimtmečiais) ir kitur. Į gamybą buvo diegiamos techninės naujovės, manufaktūrinę gamybą pakeitė mašininė. Didžiojoje Britanijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse industrializacijos pradžioje ypač sparčiai buvo plėtojama tekstilės pramonė. Jos plėtrai buvo naudojami žemės ūkio ir tarptautinės prekybos sukaupti ištekliai (pvz., Didžiojoje Britanijoje vyko valstiečių nuvarymas nuo žemės, avys augintos dėl vilnos žaliavos, žaliava buvo papildomai apsirūpinama iš kolonijų, tekstilės gaminiai parduodami viso pasaulio rinkose). Vėliau, palengva kaupiant kapitalą, buvo sparčiau plėtojama sunkioji pramonė, ypač mašinų gamyba. 19 a. antroje pusėje Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos jau buvo industrinės valstybės. Industrializacija paveikė ne tik pramonę, bet ir kitas ūkio šakas, pirmiausia žemės ūkį ir transportą, energetiką. Mašinų gamybos pramonė šioms šakoms gamino mašinas, įvairius mechanizmus ir įrenginius, kurie keitė tradicinius gamybos organizavimo ir darbo metodus, leido padidinti gamybos apimtis. Nacionalinis žemės ūkis plėtojosi ir tiekė vis daugiau žaliavų pramonei, kartu daugiau naudodamas pramonės mašinų ir įrangos, mineralinių trąšų ir pramoninių prekių. Transportas (pirmiausia geležinkelių) tapo prekių perkėlimo iš gamybos į vartojimo vietas pagrindine priemone, o jam plėtotis sąlygas sudarė metalų apdirbimo, kuro pramonės, transporto mašinų gamybos sparti plėtra. Vėliau komunistinės sistemos šalyse sunkiosios pramonės reikšmė visam ūkiui buvo suabsoliutinta, ši ūkio šaka buvo plėtojama ribojant kitų ūkio šakų plėtrą, o tai stabdė gyvenimo lygio kilimą (socialistinė industrializacija). 20 a. 5–7 dešimtmečiais dauguma ekonomistų manė, kad industrializacija yra perspektyviausias neturtingų šalių plėtros būdas. Industrializacijos strategiją taikė daugelio ekonomiškai atsilikusių šalių vyriausybės. Vienos šalys ribojo importą, kitos skatino eksportą, siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas nacionalinei pramonei. Dažnai buvo įvedami protekciniai muitai (apsauginiai muitai), kad nacionalinė pramonė taptų pajėgi konkuruoti su užsienio šalių pramone, dėl to reikėjo perskirstyti nacionalinius biudžetus pramonės naudai. Mažose ir labai neturtingose šalyse buvo sunku sukurti gyvybingą pramonę, nes vidaus rinka pernelyg maža, kad būtų galima garantuoti efektyvų gamybos mastą ir įmonių dydį. Formavosi neigiami užsienio prekybos balansai, nes kito importo struktūra, jame vyravo mašinos, žaliavos, atsarginės dalys, o užsienio prekybos išlaidoms padengti ir eksporto pajamoms gauti reikėjo pakankamai ilgo laikotarpio. Dažniausiai investicijos į pramonę didinamos žemės ūkio sąskaita (jis ekonomiškai silpnose šalyse yra ūkio pagrindinė šaka, čia dirba daugiausia gyventojų). Pajamų pasiskirstymas šalyje tampa dar netolygesnis, didėja gyventojų migracija iš kaimo į miestą, bedarbių skaičius, daugėja socialinių ir politinių problemų. Tik nedaugelyje ekonomiškai silpnų šalių industrializacija 20 a. davė ženklesnių rezultatų. Praktiškai nepasitvirtino ir samprotavimai dėl galimybės iš agrarinės tapti poindustrine visuomene praleidus industrializacijos etapą. Iš besivystančių šalių, kuriose industrializacija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, industrinių valstybių lygį pasiekė Honkongas, Pietų Korėja, Singapūras ir Taivanas (vadinamosios naujosios industrinės valstybės ir teritorijos, Azijos tigrai). Industrializacijos procesai sparčiai vyksta Indonezijoje, Indijoje, Meksikoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugelio šalių bendrajame vidaus produkte didėjant paslaugų sektoriaus lyginamajai daliai ir šio sektoriaus dirbančiųjų skaičiui pradėta abejoti industrializacija kaip pagrindine ūkio strategija. Ekonomiškai stipriose šalyse (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir kitose) paslaugų sektoriaus plėtros tempai lenkia pramonės plėtros tempus. Spartėjanti ekonomikos globalizacija mažina nacionalinės pramonės paspartintos plėtros svarbą, kadangi ekonomikoje veikia tarptautinis kapitalas.
Industrializacijos terminą pirmasis pavartojo C.-H. de Saint‑Simonas.
1036