industrinis konfliktas

indùstrinis konflktas, uždaras ar atviras darbdavio ir darbuotojo konfliktas. Gali reikštis įvairiomis formomis: pravaikštomis, sabotažu, streiku, gamybos apribojimu ir atsisakymu bendradarbiauti. Pasirenkamos formos gali būti individualios arba kolektyvinės. Sociologų atliekami industrinio konflikto tyrimai apima: pasireiškimo formų klasifikaciją (nuo akivaizdžių ir organizuotų formų iki neformalių), priežasčių ir padarinių išaiškinimą, socialinių procesų analizę. Pagal industrinio konflikto vertinimą sociologai skirstomi į 4 grupes: unitaristus (konfliktą laiko iracionaliu nukrypimu), pliuralistus (organizacijas laiko iš prigimties konfliktiškomis, bet interesų prieštaringumą abi pusės gali panaudoti siekdamos naudos sau), radikaliuosius pliuralistus (nuolatinius konfliktus organizacijose laiko nelygybės dėl pranašumo ir valdžios rezultatu), marksistus (konflikto tyrimą grindžia prielaidomis, kylančiomis dėl darbininkų išnaudojimo, ir K. Marxo konflikto teorija). Pirmieji industrinį konfliktą nustatė ir pradėjo tirti K. Marxas, M. Weberis ir É. Durkheimas.