inervãcija (lot. in – viduje + nervus – nervas), nervų ir nervinių skaidulų pasiskirstymas audinyje ar organe. Pagal nervinių impulsų sklidimo kryptį inervacija skirstoma į įcentrinę (aferentinę) ir išcentrinę (eferentinę), o pagal tai, kuri nervų sistemos dalis inervuoja organą, – somatinę (inervuoja somatinė nervų sistema) ir vegetacinę (inervuoja vegetacinė, arba autonominė nervų sistema); pastaroji dar skirstoma į simpatinę, parasimpatinę ir enterinę (inervuoja virškinimo sistemos organus). Ypatinga somatinės inervacijos rūšis yra reciprokinė inervacija, padedanti suderinti raumenų antagonistų veiklą. Inervacija susiformuoja embriogenezės metu, nervų skaiduloms augant nuo nervinės ląstelės kūno inervuojamo organo link (šis procesas vadinamas neurotropizmu). Pasiekusi inervuojamą organą nervo skaidula išsišakoja į daugybę smulkių galūnėlių (terminalių); kiekviena galūnėlė sudaro su inervuojamo organo ląstelėmis jungtis (sinapses). Dėl inervacijos centrinė nervų sistema gauna informaciją apie organų veiklą, ją kontroliuoja ir reguliuoja (nervinė reguliacija).
2788