infárktas (lot. infarctus – prikimštas), audinio ar organo dalies žūtis (nekrozė) dėl sutrikusio aprūpinimo krauju. Infarktas įvyksta užsikimšus kraujagyslei trombu arba kraujo srovės atneštu embolu, pvz., krešuliu, riebalų lašais, oro burbuliukais. Kai kurių organų (pvz., širdies, smegenų) infarktas gali ištikti labai sumažėjus kraujospūdžiui, dėl aterosklerozės susiaurėjus kraujagyslėms. Infarkto apimtas plotas dažniausiai mažesnis negu užsikimšusios arterijos krauju aprūpinamas audinio plotas, nes pakraščius iš dalies aprūpina kitos arterijos. Baltasis (aneminis) infarktas įvyksta organuose, kuriuose nėra kraujagyslių jungčių (anastomozių) arba jų nedaug: inkstuose, blužnyje, širdyje (miokardo infarktas), smegenyse (išeminis insultas), tinklainėje. Raudonasis (hemoraginis) infarktas įvyksta organuose, kuriuose gausu anastomozių (plaučiuose, žarnose) – kraujas iš pakraštinių kraujagyslių patenka į pažeistą plotą. Pirmosiomis valandomis pažeistame audinyje ir aplink jį vyksta ūminė uždegiminė reakcija: išsiplečia venulės, pro jų sieneles prasisunkia skystis, susikaupia granulocitų. Vėliau jie suyra, po 4–5 dienų pradeda formuotis granuliacijos, makrofagai suvirškina ir rezorbuoja yrantį audinį, Infarkto vietoje ilgainiui susidaro jungiamojo audinio randas. Kai trombiniai embolai yra užkrėsti mikroorganizmais (sepsis), infarkto plotas būna apsuptas supūliavusio audinio žiedu ar net gangrenuoja. Nuo infarkto išplitimo ir vietos priklauso pažeisto organo ar viso organizmo funkcija: inkstų, kepenų infarktas dažniausiai jų funkcijos nesutrikdo, dėl miokardo, žarnų, smegenų infarkto žmogus gali mirti ar likti neįgalus.
2271