infèkcinė mononukleòzė (mononucleosis infectiosa), ūminė infekcinė liga, kurią sukelia Epsteino ir Barr virusas, priklausantis herpesvirusams. Užsikrečiama nuo ligonio arba viruso nešiotojo dažniausiai per seiles (bučiuojantis, valgant iš nešvarių indų), kalbant, kosint. Dažniausiai serga 14–18 metų paaugliai. Inkubacinis laikotarpis 4–30 dienų. Pakyla kūno temperatūra (ligonis karščiuoja apie 3 savaites), skauda galvą, vėliau – gerklę, vaikams užgula nosį. Padidėja kaklo, pažasties, rečiau kirkšnies limfmazgiai, atsiranda angina, tonzilių apnašos kartais primena difteriją. Padidėja kepenys ir blužnis, gali pagelsti oda ir gleivinės, kartais jas išberia. Kraujuje būna daug leukocitų, monocitų, atsiranda pakitusių limfocitų (vadinamųjų atipinių mononuklearų). Sveikstama lėtai, liga gali užtrukti iki 6 savaičių. Persirgęs infekcine mononukleoze žmogus virusą gali išskirti 18 mėnesių. Dažna besimptomė infekcija. Apie 50 % žmonių turi imunitetą nuo infekcinės mononukleozės. Specifinio gydymo nėra.
1955