infèkcinė psichòzė, psichikos liga, atsirandanti sergančiajam infekcine liga (gripu, difterija, skarlatina, ŽIV infekcija, A, B ir C hepatitu, virusiniu plaučių ar kepenų uždegimu, vidurių šiltine, dizenterija, pasiutlige, tuberkulioze). Infekcinė psichozė prasideda dėl toksinio poveikio galvos smegenų žievei, kamienui ir kitoms dalims. Turi įtakos alergija, individualus jautrumas, paveldėtas polinkis sirgti psichikos ligomis. Infekcinė psichozė būna ūminė, poūmė ir lėtinė. Ūminė infekcinė psichozė reiškiasi sąmonės įvairiais sutrikimais, psichomotoriniu susijaudinimu, trunka kelias valandas ar dienas, rečiau savaites, praeina be jokių padarinių. Poūmės infekcinės psichozės atveju ligonį gali apimti depresija, arba manija, kartais būna kliedesių, haliucinacijų, Korsakovo psichozės požymių. Ši psichozė trunka kelis mėnesius, jai praėjus gali išlikti psichikos tam tikrų pakitimų. Lėtinė infekcinė psichozė reiškiasi sunkesniais psichikos pakitimais, trunka ilgai, ligoniui atsiranda emocinis labilumas (nesivaldymas ir staigūs emocijų, nuotaikos pasikeitimai – nuo perdėto linksmumo iki isterijos, koncentracijos ir dėmesio problemos), akcentuotos asmenybės bruožų (fantazavimas, savęs pervertinimas, pavydas, kerštingumas, neatlaidumas), susilpnėja valia ir intelektas (protavimas). Žmogus tampa beveik arba visai nedarbingas, dažnai negeba prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Kartais infekcinė psichozė gali kartotis ir pasveikus po infekcinės ligos.
Gydant svarbu nustatyti ligą, kuri sukėlė infekcinė psichozė, ir nuo jos gydyti, mažinti dėl infekcinės ligos atsiradusį apsinuodijimą. Gydoma psichotropiniais ir nervų sistemą stiprinančiais vaistais.