infliãcija (lot. inflatio – išpūtimas), bendrojo kainų lygio kilimas per laiko vienetą, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimu.
Infliacijos priežastys
Infliacija yra daugelio veiksnių padarinys. Skiriamos veiksnių dvi grupės: bendrosios paklausos pokyčiai (bendrosios paklausos didėjimas sukelia vadinamąją paklausos, arba vartotojų, infliaciją) ir bendrosios pasiūlos pokyčiai (bendrosios pasiūlos mažėjimas sukelia vadinamąją išlaidų infliaciją).
Didėjant bendrajai paklausai didinamos gamybos apimtys, kainos nedidėja, kol išteklių (kapitalo, darbo ir kitų) pakanka. Panaudojus visus turimus išteklius padidėjusią paklausą galima patenkinti tik padidinus kainas (padidėjus prekių kainoms, pradeda didėti ir gamybos veiksnių kainos, dėl to padidėja gamybos išlaidos ir mažėja bendroji pasiūla). Paklausos infliacijos pirminė priežastis – pinigų pasiūlos padidėjimas. Paklausos infliacijos dinamiką pirmiausia lemia pinigų pasiūlos prieaugio tempai. Pinigų pasiūlos perteklių ir jo didėjimo tempus lemia daug priežasčių: kasmetinis valstybės biudžeto deficitas, nepaliaujamai didėjanti valstybės skola, bankų sistemos priklausomybė nuo vyriausybės, valstybės monopolinė teisė spausdinti pinigus (senjoražas) ir kitos. Pinigų pasiūlos didėjimas dar labiau padidina bendrąjį kainų lygį, o šiam reikia dar didesnio pinigų kiekio, todėl infliacijos tempas spartėja. Susiformuoja savotiška kylanti spiralė.
Bendrosios pasiūlos sumažėjimą sukelia veiksniai, didinantys išlaidas, vėliau ir bendrąjį kainų lygį: nepalankios gamtos sąlygos ir stichinės nelaimės, žaliavų ir energijos kainų kilimas, nenumatytas darbo užmokesčio didėjimas (ypač dėl streikų ar profesinių sąjungų veiklos), būsimos infliacijos lūkesčiai ir kiti. Išlaidų infliacijos pirminė priežastis yra kainų kilimas, padarinys – pinigų pasiūlos didinimas. Piniginio vieneto perkamosios galios pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais.
Infliacijos tempas
Infliacijos lygis (tempas) apibūdinamas bendrojo kainų lygio santykiniu pokyčiu per tam tikrą laiką. Tempui nustatyti naudojami įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojo kainų indeksas, skaičiuojamas vartojamosioms prekėms ir paslaugoms, – vidutinis vartotojų įsigytų prekių ir paslaugų kainų lygis, apskaičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus būtiniausių prekių ir paslaugų vartotojo krepšelio vertės išraišką per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, per mėnesį, ketvirtį, metus).
Infliacijos tempui nustatyti taikomas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius, kuris parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos, ir skaičiuojamas visoms nacionalinio produkto sudėtinėms dalims (vartojimo reikmenims, investicinėms, eksporto prekėms). Jo trūkumas – dažniausiai skaičiuojamas metinis rodiklis nustatant realųjį nacionalinį produktą, kurio galutinis dydis dažnai koreguojamas.
Infliacijos tempas gali būti nustatomas pagal nominaliosios pinigų pasiūlos ir realiosios pinigų paklausos pokyčių skirtumą. Jei realioji pinigų paklausa nekinta, tada infliacijos tempas lygus pinigų pasiūlos pokyčio tempui. Dar gali būti apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. Pavyzdžiui, jei kainos kasmet padidėja 10 %, tai jos padvigubės per septynerius metus, jei kasmet padidėja 5 %, tai padvigubės per 14 metų.
Infliacijos rūšys
Pagal vietą skiriama lokalinė (pasireiškia vienoje ar keliose šalyse) ir pasaulinė (apima visas arba daugelį šalių) infliacija, pagal reiškimosi pobūdį – atviroji (pasireiškia kainų didėjimu) ir paslėptoji (kainos formaliai nedidėja arba didėja lėtai, paprastai bendroji paklausa didesnė už bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius), pagal mastą arba intensyvumą – šliaužiančioji (kainos didėja lėtai, bet nuolat ir ilgai, tempai nedideli), šuoliuojančioji (kainos didėja staiga, šuoliškai ir turi tendenciją didėti, tempai 25–30 % per metus), hiperinfliacija (jai būdingi ypač dideli tempai), pagal valdymo galimybę – prognozuojama ir neprognozuojama infliacija.
Infliacijos padariniai
Nuo infliacijos tempų, jų kitimo ir pasireiškimo netikėtumo priklauso infliacijos socialiniai ir ekonominiai padariniai. Ekonomikos teorijoje vyrauja nuomonė, kad nedideli infliacijos tempai (2–3 % per metus) yra naudingi. Dėl tokios infliacijos pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realios gamybos apimtys ir mažėja nedarbas. Viršijus šį lygį ekonomikos augimo tempai pradeda mažėti. Ekonomika nustoja augti, kai infliacija pasiekia 25–50 % per metus lygį. Kai infliacija dar labiau padidėja, ekonomikos augimo pokyčio tempai tampa neigiami. Jei infliacija prognozuojama, ją galima įvertinti prekių pirkimo ir pardavimo, darbo užmokesčio sutartyse, pagal ją koreguoti palūkanų normas, nuomos sąlygas ir kita. Šios infliacijos atveju reikia planuoti papildomas išlaidas, nes didėjant kainoms pinigai tiksliai nebematuoja prekės naudingumo, didėja išlaidos, susijusios su pinigų operacijomis ir prekių bei paslaugų įkainojimu, valstybių įstatymai ne visada numato padengti nedidelės infliacijos išlaidas didinant įstatymais reguliuojamą darbo užmokesčio, įvairių išmokų lygį. Netikėtos infliacijos padariniams būdingas pajamų ir turto perskirstymas: laimi tie, kurie skolinasi pinigų, pralaimi skolintojai, pasipelno turto (ypač žemės ir kito nekilnojamojo turto) savininkai, nes turto kainos didėja, asmenų, gaunančių fiksuotas pinigines pajamas, realiosios pajamos mažėja. Infliacijos problemos gali būti sprendžiamos įvairiomis ekonominės politikos priemonėmis. Esant hiperinfliacijai gali būti vykdoma pinigų reforma.
Antiinfliacinės priemonės
Infliacijos padariniams sušvelninti indeksuojamos pajamos, profesinės sąjungos ir valstybė kontroliuoja darbo užmokesčio lygį, valstybė vykdo antiinfliacinę politiką (antiinfliacinės priemonės).
Infliacija pasaulyje
Infliacijos tendencijos iš esmės išryškėjo 19 a. antroje pusėje, nors apraiškų pastebėta gerokai anksčiau (atsiradus piniginiams ženklams). Infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas per Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinį karą (1861–65), kai apyvartoje pasirodė labai daug popierinių pinigų. Iš pradžių infliacija buvo laikino pobūdžio, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis, epidemijomis, stichinėmis nelaimėmis, vėliau įgavo visuotinį pobūdį. Prekių ir paslaugų kainoms dažniausiai būdinga didėjimo tendencija, bet kainų didėjimas įvairiose šalyse ar regionuose ir įvairiu laikotarpiu skiriasi, pvz., ypač dideli infliacijos tempai būdingi Lotynų Amerikai, 20 a. 10 dešimtmetyje dideli tempai buvo ir daugelyje Rytų Europos šalių.
Vidutiniai metiniai infliacijos tempai pasaulyje 1951 buvo 12,7 %, 1960 – 3,9 %, 1970 – 5,2 %, 1980 – 19,7 %, 1990 – 145,7 %, 1996 – 26,8 %, 21 a. pradžioje – apie 20 %, Europos Sąjungos šalyse 1990–1998 – 3,5 %, 1999 – 1,2 %, 2000 – 2,1 %, 2001 – 2,3 %, 2003 – 2,0 %, 2015 – 2,71 %, 2016 – 2,69 %, 2017 – 3,22 %, 2018 – 3,59 %, 2019 – 3,51 %, 2020 – 3,18 % (Europos Sąjungos šalyse – 0,6 %, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 0,5 %). Stebima bendra pasaulinės infliacijos mažėjimo tendencija (dėl ekonomikos globalizacijos ir tarptautinių finansų rinkų), vis dažniau reiškiasi defliacija.
2
3
Infliacija Lietuvoje
1
1036