informãvimas ir konsultãvimas, socialinės partnerystės forma, kuria darbuotojai per savo atstovus darbo teisės normų nustatyta tvarka įtraukiami į darbdavio sprendimų priėmimą.
Samprata
Informavimas pagal Europos Sąjungos direktyvas (ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksą) suprantamas kaip informacijos (duomenų) perdavimas darbuotojams ar darbuotojų atstovams, siekiant supažindinti su klausimo, susijusio su darbuotojų darbo, socialinėmis, ekonominėmis teisėmis ir interesais, esme. Konsultavimas – pasikeitimas nuomonėmis ir dialogo tarp darbo tarybų ir darbdavio užmezgimas bei plėtojimas.
Darbo teisės normų numatytais atvejais ir terminais darbdavys privalo laiku nemokamai raštu teikti informaciją darbo tarybai ir atsako už šios informacijos teisingumą. Remiantis informacija, su darbdaviu pradedamas konsultavimas, kurio metu darbo taryba išreiškia savo nuomonę ir teikia pasiūlymus. Darbdavys neprivalo į šiuos pasiūlymus atsižvelgti, bet darbo taryba turi teisę tokią informaciją gauti, klausti ir gauti atsakymus, būti išklausyta susitikimo metu paties darbdavio, priimančio galutinį sprendimą. Konsultacijos dėl darbdavio perduotos informacijos (duomenų) ir darbo tarybos pateiktos nuomonės turi vykti laiku, sudarant galimybę darbo tarybai gauti motyvuotus atsakymus iš sprendimus priimančių darbdavio atstovų.
Jei darbdavys pažeidžia informavimo ir konsultavimo pareigas, darbuotojų atstovas turi teisę inicijuoti darbo ginčą dėl teisės. Ginčą nagrinėjanti institucija gali panaikinti darbdavio sprendimus ir įpareigoti jį atlikti tam tikrus veiksmus ar skirti jam baudą.
Atsiradimas ir raida
Ilgą laiką kolektyvinės derybos ir kolektyvinių sutarčių sudarymas buvo vienintelė darbuotojų atstovų funkcija. 20 a. antroje pusėje daugelyje šalių pastebėta, kad darbuotojų įtraukimas į įmonės sprendimų, turinčių reikšmės ekonominėms ir socialinėms darbo sąlygoms, duoda teigiamą efektą. Laiku gavę informaciją apie planuojamus sprendimus darbuotojų atstovai gali pateikti motyvuotą argumentuotą nuomonę, padedančią pagerinti sprendimo kokybę, suderinti skirtingus interesus ir palengvinančią sprendimo įgyvendinimą.
Darbuotojų įsitraukimo į įmonės valdymą reglamentavimas nebūdingas anglosaksų teisės sistemoje (bendroji teisė), tačiau kontinentinėje Europoje (kontinentinė teisė) yra plačiai paplitęs reiškinys. Prie šios formos įsigalėjimo labiausiai prisidėjo Europos Sąjunga, įtvirtinusi valstybių narių pareigą turėti darbuotojų atstovus darbdavio lygmeniu (direktyva 2002/14) ir darbdavių pareigą su jais reguliariai pravesti informavimo ir konsultavimosi procedūras apie bendrą padėtį įmonėje (direktyva 2002/14), nestandartinių darbo santykių būklę (direktyva 1999/70 apie terminuotas sutartis), laikino įdarbinimo sutartis (direktyva 2008/104), ne visą darbo laiką (direktyva 97/81), t. p. apie būsimus kolektyvinius atleidimus (direktyva 97/81), verslo perdavimą (direktyva 2001/23).
3214