infraraudonóji astronòmija, astrofizikos šaka, tirianti kosminius objektus ir reiškinius infraraudonosios spinduliuotės apie 1–1000 µm bangų ilgių ruože. Tyrimo objektai – Saulės sistemos kūnai, aplinkžvaigždinė ir tarpžvaigždinė medžiaga, mūsų ir kitų galaktikų žvaigždėdaros sritys, galaktikos, kuriose vyksta aktyvi žvaigždėdara, didelio raudonojo poslinkio galaktikos (jų spektro būdingosios linijos ir jų grupės iš trumpesnių bangų srities pasislenka į infraraudonąją spektro sritį), kvazarai, t. p. kosminė foninė spinduliuotė ir kita. Kosminiai artimosios infraraudonosios spinduliuotės (bangos ilgis 1–10 µm) šaltiniai tiriami antžeminiais, stratosferiniais ir kosminiais teleskopais, vidurinės (10–50 µm) ir tolimosios (50–300 µm) infraraudonosios spinduliuotės šaltiniai – vien stratosferiniais ir kosminiais metodais, nes infraraudonoji spinduliuotė sklisdama pro Žemės atmosferą labai silpsta dėl sklaidos ir sugerties. Tyrimai submilimetrinių bangų ruože (300–1000 µm) atliekami antžeminiais ir kosminiais metodais. Pirmą kartą infraraudonąją kosminio objekto (Saulės) spinduliuotę 1800 užregistravo F. W. Herschelis. Sistemingi astronominių objektų stebėjimai infraraudonosios spinduliuotės bangų ilgių ruože atliekami nuo 20 a. 6 dešimtmečio. Svarbiausios astronomijos observatorijos, tyrusios kosminius objektus šiame ruože, – KAO (Kuiper Airborne Observatory), kosminės observatorijos – IRAS, ISO, SST (Spitzer Space Telescope), kosminį mikrobangų foną – COBE (Cosmic Background Explorer) ir WMAP (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe).
2278