Ingolstadt (Ìngolštatas), miestas Vokietijos pietuose, Bavarijoje, į šiaurę nuo Miuncheno, abipus Dunojaus.
Ingolstadt
138 000 gyventojų (2019). Pro Ingolstadtą eina Miuncheno–Niurnbergo automobilių magistralė; geležinkeliai į Miuncheną, Augsburgą, Ulmą, Niurnbergą, Regensburgą. Didžiausias Vokietijoje naftos perdirbimo centras: 5 naftos perdirbimo įmonės; naftotiekiai iš Viduržemio jūros uostų – Marselio (Prancūzija), Genujos, Triesto (Italija). Lengvųjų automobilių (Audi), tekstilės pramonės mašinų gamyba, elektrotechnikos, naftos chemijos, tekstilės, siuvimo, maisto (tabako) pramonė. Turizmas. Eichstätto universiteto Ekonomikos fakultetas (nuo 1989). Muziejai, tarp jų – Bavarijos kariuomenės, Vokietijos medicinos istorijos, miesto; paveikslų galerija. Teatras.
Architektūra
Miesto siena (13 a.) su Šv. Kryžiaus vartais (1385). Sakraliniai pastatai: minoritų (pradėta 1275) ir Šv. Mauricijaus (13–14 a.) bažnyčios, vėlyvosios gotikos Dievo Motinos katedra (pradėta 1425), barokinė Šv. Marijos Nugalėtojos bažnyčia (1736). Senoji pilis (13 a.), Naujoji pilis (15 a.).
Istorija
Pirmąkart minimas 806, buvo kunigaikščio dvaras. Miesto teisės nuo 1250. Nuo 1392 Bavarijos-Ingolstadto kunigaikščio rezidencija. Bavarijos-Ingolstadto kunigaikštystė 1447 atiteko Bavarijos-Landshuto kunigaikščių atšakai, 1503 – Wittelsbachų giminės Bavarijos-Miuncheno atšakai.
1472–1800 veikė universitetas, kuris turėjo didelę reikšmę Vokietijos humanistiniam judėjimui ir kontrreformacijai. 1537–1930 svarbi Bavarijos karinė tvirtovė. Per II pasaulinį karą labai sugriautas.
Lietuviai
Nuo 16 a. antros pusės Ingolstadto universitete studijavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai: E. Tiškevičius, Naruševičiai, Sapiegos, Pacai, Oginskiai ir kiti.
1945–50 Ingolstadte, 4 karo pabėgėlių stovyklose, gyveno lietuvių (1946 jų buvo 936). Visų stovyklų lietuviai rinko bendrą administracinį komitetą (pirmininkai J. Stebulis, J. Tumas, A. Švažas, A. Mieleška, A. Impulevičius, J. Remys). Veikė kultūros komitetas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus skyrius (pirmininkai E. Noakas, P. Kirkyla, A. Švažas, J. Remys), vaikų darželis (vedėjos V. Šileikienė, S. Lizdnienė, B. Katelienė; lankė iki 50 vaikų), pradžios mokykla (vedėjas J. Kulikauskas, baigė 20 vaikų), V. Kudirkos gimnazija (direktoriai S. Grigaravičius, V. Ambraziejus; 1949 pavasarį buvo 40 mokinių ir 12 mokytojų), Buvusių politinių kalinių, nukentėjusių nuo bolševizmo, draugijos (nuo 1947), Kultūros fondo skyriai, skautų, ateitininkų (nuo 1948) organizacijos. Surengti anglų, vokiečių kalbų, vairuotojų automechanikų, elektromonterių, radijo technikos, buhalterijos, kirpimo, siuvimo kursai. Lietuviai turėjo chorą, tautinių šokių grupę, dramos būrelį, krepšinio, tinklinio, stalo teniso komandas, šachmatininkų būrelį.
1947 K. Banio iniciatyva įsteigtas kooperatyvas išlaikė fondą studentams remti ir biblioteką. Stovyklos klebonas buvo kun. J. Skirkevičius. 1945 12 B. Vosylius išleido rotaprintu spausdintą Laiko žodį, 1945–48 leido biuletenį Naujos žinios.
1950 vasarą karo pabėgėlių stovyklos Ingolstadte panaikintos, dauguma lietuvių išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis.
2271