ngrų kalbà, ižòrų kalbà, istorinės srities Ingrijos gyventojų ingrų kalba. Priklauso uraliečių kalbų Baltijos finų pogrupiui. Sparčiai nyksta. Vartojama kai kuriuose Lomonosovo ir Kingiseppo rajonų kaimuose (Rusijos Federacija, Leningrado srities vakarinė dalis). Kalbančiųjų (daugiausia vyresni žmonės) 123 (2010), 20 a. pabaigoje buvo apie 300. Jie dvikalbiai, viešajam bendravimui vartoja rusų kalbą. Skiriamos 4 tarmės: Chevos (kalbama į Koporo įlanką įtekančios Chevos upės dešiniame krante), Soikolos (Lugos įlankos rytinėje pakrantėje), Lugos aukštupio (paveikta vodų kalbos) ir išnykusi Oredežo aukštupio (Gatčinos rajonas). Ingrų kalba dauguma savo ypatybių artima karelų kalbai. Fonetikai būdinga priebalsių dvigubinimas (minnua ‘mane, manęs’, terräävä ‘aštrus’), pusiau skardūs p, t, k, s (rašoma b, d, g, z), priebalsių laipsnių kaita (uskoa ‘tikėti’ : uzon ‘tikiu’), paveldėtų ilgųjų balsių oo, ee, öö siaurėjimas (tiil ‘ant kelio’, hyy ‘jie (jos)’ vietoj *teellä, *höö), kai kurių galinių skiemenų trumpinimas (ain ‘visada’ < aina, kahez ‘dviejuose’ < kahdessa). Raštas, sukurtas 20 a. 3 dešimtmetyje, rėmėsi lotynų abėcėle. Rašomoji ingrų kalba gyvavo vieną dešimtmetį (išleista apie 20 mokyklai skirtų knygų).
330