inhaliãcija (lot. inhalatio < inhalo – įkvepiu), gydymo metodas; kvėpavimas garų, aerozolių ar elektroaerozolių pavidalo vaistais arba biologiškai aktyviomis medžiagomis, t. p. aerojonų prisotintu oru.
Įkvepiamos labai smulkios (0,5–5 µm dydžio) vaistų dalelės iškart veikia gana didelį kvėpavimo takų gleivinės arba plaučių alveolių paviršiaus plotą. Iš plaučių vaistai į kraują patenka apie 20 kartų greičiau negu pro virškinamąjį traktą, įkvėptų vaistų sudėties nepakeičia kepenys. Inhaliacija dažniausiai gydoma nuo slogos, bronchito, plaučių uždegimo, bronchinės astmos, burnos gleivinės pažeidimo; ja t. p. sukeliama vietinė kvėpavimo takų nejautra arba narkozė. Naudojami specialūs aparatai – inhaliatoriai. Gydymo įstaigoje ligonis vaistus įkvepia per kaukę, dengiančią jo nosį ir burną, arba būdamas specialioje kameroje, kur keli ligoniai vienu metu kvėpuoja vaistų ir oro mišiniu. Namuose inhaliacija atliekama kišeniniu portatyviniu inhaliatoriumi; procedūra trunka 1–3 min, ji daroma 3–5 kartus per dieną. Sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis namuose daroma garo inhaliacija. Ligonis 1–3 min kelis kartus per dieną kvėpuoja užvirinto vandens su vaistažolėmis garais.
vaikui, sergančiam kvėpavimo takų liga, atliekama inhaliacija