nkai (isp. inca, kečujų k. inqa), Pietų Amerikos indėnų gentis. Manoma, iki 11 a. gyveno nedidelėje teritorijoje dabartinės Peru pietinėje dalyje, apie 24 km į pietus nuo Cuzco (miestas 11 a. tapo inkų imperijos sostine). Kalbėjo kečujų kalba (kečujų ir aimarų kalbos).
Iki 15 a. pradžios nukariavo ar kitais būdais prisijungė gretimas teritorijas ir 1438 sukūrė Tahuantinsuyo imperiją. Ją 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje užkariavimais labiausiai išplėtė valdovai Pačakutis Inka Jupankis, Tupakas Inka Jupankis ir Huaina Kapakas. 16 a. pradžioje inkų imperija pasiekė didžiausią galybę ir apėmė dabartinę Peru, didžiąją dalį Ekvadoro, Bolivijos, Šiaurės Čilę, Šiaurės vakarų Argentiną ir nedidelę dalį Kolumbijos (žemėlapis), turėjo apie 10–15 mln. gyventojų (tai buvo didžiausias Pietų Amerikos ikikolumbinio laikotarpio valstybinis junginys). Po Huainos Kapako mirties (1525) prasidėjusi jo sūnų Atahualpos ir Huaskaro kova dėl valdžios inkų valstybę susilpnino. 1532 į Tahuantinsuyo įsiveržę ispanų konkistadorai 1533 užėmė Cuzco, iki 1536 nukariavo visą imperiją. Jai žlugus ispanų užkariavimui besipriešinantys inkai Vilcabambos Kordiljeroje (kalnagūbris Centriniuose Anduose, dabar Peru) įkūrė Naująją inkų valstybę; ją konkistadorai nukariavo 1572.
Inkų imperija 15 a.–16 a. pradžioje
Inkų imperija 15 a.–16 a. pradžioje
Perėmę Andų srityje ir Ramiojo vandenyno pakrantėje pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų–pirmame tūkstantmetyje po Kristaus gyvavusių Chavíno kultūros, Mochės kultūros, Nazcos, Paracaso, Tiahuanaco ir kitų civilizacijų tradicijas, inkai sukūrė savitą turtingą kultūrą. Jų imperiją Tahuantinsuyo (keturios sujungtos pasaulio šalys) sudarė Chinchasuyo (šiaurės vakarai), Antisuyo (šiaurės rytai), Collasuyo (pietryčiai) ir Cuntisuyo (pietvakariai), šias dalis – provincijos. Kiekvienos provincijos sostinėje buvo Saulės šventykla, aikštė su akmeniniu valdovo Inkos sostu, tvirtovė, valstybiniai sandėliai, karinė įgula, paštas (žinias mazginiu raštu kipu ir nedidelius siuntinius bėgdami vienas kitam perduodavo žygūnai – per dieną žinia būdavo nunešama apie 240 kilometrų). Provincijas su imperijos sostine jungė keliai (tarp jų – Ramiojo vandenyno pakrante nutiestas apie 3600 km ilgio kelias; bendras kelių ilgis buvo daugiau kaip 15 000 km) ir tiltai.
Valdovas Inka (lentelė) buvo laikomas saulės dievo Inčio sūnumi, dievu-žmogumi Sapa Inka (kečujų k. – Vienintelis, arba Aukščiausiasis, Inka). Viešpataujančiajam imperijos luomui (jo visi atstovai buvo vadinami inkais) priklausė inkų etninės grupės nariai (vadinamieji inkai pagal kraują, t. y. tikrieji inkai) ir asmenys, teisę vadintis inkais gavę už nuopelnus, bei nukariautų genčių lojalūs vadai. Centrinės administracijos pareigūnais ir didžiųjų provincijų sostinių valdytojais galėjo būti tik etniniai inkai; inkų etninių grupių nariai buvo kurios nors veiklos srities žinovai (pvz., kviliskachai – žvalgai, antai – kelių tiesėjai, papriai – valstybės sandėlių inspektoriai ir kiti). Žemesniajam visuomenės sluoksniui priklausė kitų etninių grupių atstovai: laisvieji kaimo bendruomenių nariai, privilegijuotieji laisvieji (gyvenantys inkų užkariautose teritorijose įkurtose gyvenvietėse), perkeltieji (inkams siekiant prievarta asimiliuoti nukariautų kraštų gentis, jos būdavo apgyvendinamos kitų genčių teritorijose), vergai. Gyventojai privalėjo iki 90 d. per metus neatlyginamai dirbti kasyklose, statyti šventyklas, rūmus, sandėlius, tiltus, tiesti kelius.
inkai kasa bulves (piešinys iš Felipės Guamáno Pomos de Ayalos kronikos, 17 a. pradžia)
Inkai vertėsi žemdirbyste (augino daugiau kaip 40 ūšių augalų – bulves, kukurūzus, vilnamedžius, arachius ir kita; žemę tręšė guanu), gyvulininkyste bei paukštininkyste (veisė lamas, alpakas, kiaules, antis, vištas, šunis), bitininkyste, medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu. Garsėjo metalų – aukso, sidabro, vario, alavo, bronzos – gavyba ir dirbiniais, audiniais (iš medvilnės pluošto ir lamų vilnos), mokėjo įrengti sudėtingas dirbamųjų žemių drėkinimo ir sausinimo sistemas, kalnų šlaituose – laiptuotas terasas. Turėjo astronomijos, matematikos, geografijos, medicinos (mokėjo trepanuoti kaukolę), architektūros (garsėjo šventyklų, rūmų, gynybinių įrenginių statybomis) žinių, kalendorių (metus dalijo į 4 laikus ir 12 mėnesių). Inkų palikuoniai – kečujų kalbą vartojantys apie 45 % dabartinės Peru gyventojų (daugiausia valstiečiai).
1
*Naujosios inkų valstybės valdovai
2271
J. Hyslop The Inka Road System New York 1984; M. Stingl Gosudarstvo inkov Moskva 1986; M. Pärssinen Tawantinsuyu. The Inca State and Its Political Organization Helsinki 1992; M. S. Ziółkowski La guerra de los Wawqi. Los objetivos y los mecanismos de la rivalidad dentro de la élite inka, S. XV–XVI Quito 1996; J. Szemiński De las vidas del Inka Manqu Qhapaq Trujillo 1997; M. Rostworowski de Diez Canceco History of the Inca Realm Cambridge 1999; Inca Garcilaso de la Vega O Inkach uwag prawdziwych część pierwsza Warszawa 2000.