inkorporãcija (lot. incorporatio – įkūnijimas, įtraukimas), kelių leksinių morfemų sujungimas į sudėtingą vientisą gramatiškai užbaigtą kompleksą, kuris savo forma yra tartum vienas žodis, o reikšme atitinka posakį ar sakinį. Inkorporacija yra savitas, išsamiai neištirtas gramatinės struktūros reiškinys, būdingas daugeliui paleoazijiečių, Šiaurės Amerikos indėnų kalbų (inkorporacinės kalbos). Kalbose, kurioms būdinga inkorporacija, skirtumas tarp įprastinio žodžio ir įprastinio sakinio nėra akivaizdus. Leksinės morfemos į ilgą, sakiniui prilygstančią žodžio formą dažniausiai jungiamos tokia tvarka: veiksnys (įvardis arba kitas subjektą žymintis žodis), papildiniai (su pažyminiais ar be jų) ir aplinkybės, tarinys (veiksmažodžio šaknis); visas kompleksas baigiamas (įforminamas) gramatiniu afiksu. Pvz., Šiaurės Amerikos indėnų irokėzų grupės senekų kalbos žodyje hajekothwas ‘jis nuolatos rūko tabaką’ objektą atitinkanti leksinė morfema jek ‘tabakas’ yra inkorporuota tarp prefikso ha, rodančio vns. vyr. g. 3 asmenį, ir veiksmažodžio othw ‘rūkyti’ šaknies, o galinis afiksas as yra gramatinis tęstinio veiksmo rodiklis; čiukčių kalbos žodyje ty-miain’y-liavty-pygty-rkyn ‘man labai skauda galvą’, padėmeniui – [aš-did(el)-galv-skaud-a], ar žodyje ytlygin-liavty-pygty-rkyn ‘tėvui skauda galvą’ gramatinė morfema rkyn yra veiksmažodžio rodiklis). Tam tikrų inkorporacijos užuomazgų esama ir kai kurių kalbų sudurtinių žodžių daryboje: suomių dūrinys hallituksessaoloaika ‘buvimo vyriausybėje laikas’, padėmeniui – [vyriausybėje-buvimas-laikas], prilygsta kitų kalbų žodžių junginiui.
330