inkorporãcija (lot. incorporatio – įkūnijimas, įtraukimas), norminių teisės aktų sisteminimo būdas. Tam tikro lygio (teisinės galios) norminiai teisės aktai visiškai ar iš dalies sujungiami į įvairius rinkinius chronologine, abėcėline, sistemine, arba dalykine, tvarka. Skirtingai nuo kodifikacijos ir konsolidacijos inkorporuojant nedaromi teisės aktų pakeitimai, nekeičiamas jų teisinio reguliavimo turinys.
Inkorporacija pagal išleidžiamų rinkinių teisinę galią skirstoma į oficialiąją, pusiau oficialią ir neoficialiąją. Oficialioji inkorporacija atliekama teisėkūros institucijos vardu arba jos pavedimu, arba institucija savo sankcija patvirtina sudarytą teisinį rinkinį. Jis yra oficialus, turi pirmenybę prieš anksčiau išleistus teisės aktus. Į rinkinį neįtraukiami netekę galios, pasenę, faktiškai neveikiantys, prieštaraujantys vėlesniems įstatymams aktai.
Pusiau oficiali inkorporacija pavedama teisėkūros institucijos įgaliotai įstaigai. Neoficialiąją inkorporacija atlieka žinybos, organizacijos, leidyklos, mokslo įstaigos savo iniciatyva; taip sudaryti rinkiniai nėra teisės šaltiniai, jais negalima vadovautis taikant teisę.
Pagal teisinės medžiagos dėstymo būdą visus rinkinius galima skirstyti į chronologinius (teisės aktai išdėstyti nuosekliai, pagal jų išleidimo datas) ir sisteminius (pagal teminius skyrius; atsižvelgiant į akto turinį skyriuose aktai išdėstyti dalykiniu principu). Pagal norminės medžiagos apimtį įstatymų inkorporacija gali būti visuotinė (surenkami visi šalies įstatymai) ir dalinė (surenkami tam tikros įstatymų leidybos šakos ar teisės instituto valstybinės veiklos įstatymai tam tikrais klausimais).