inkrustãcija (lot. incrustatio – aptepimas), taikomosios dailės dirbinių dekoravimo technika. Įvairių medžiagų (medžio, metalo, perlamutro, gintaro ir kitų) plokštelės ar gabalėliai įterpiami į išraižytą, išskobtą, dažniausiai kitos medžiagos, paviršių, iš jų formuojami ornamentai, peizažai, figūrinės kompozicijos. Gali būti inkrustuojama ir ta pačia medžiaga – medis medžiu (intarsija), metalas metalu (damaskinažas). Kitos inkrustacijos atmainos: marketri, juodinimas, pikė. Architektūroje į dar nesukietėjusį gipsą ar tinką inkrustuojamas spalvotas stiklas, marmuras ir kita (Šv. Minjato ant kalno bažnyčios Florencijoje fasadas, 11 a.). Inkrustacijos technika taikyta jau senovės Egipte, Artimuosiuose Rytuose, antikos laikais, plito viduramžiais, ištobulinta italų renesanso, 17–18 a. prancūzų dailėje (žymūs A. Ch. Boulle’io kurti baldai). Lietuvoje naudota nuo 9 a. (inkrustuota juvelyriniai dirbiniai, ginklai, baldai, laikrodžiai ir kita).
inkrustacija. Actekų kultūros Dvigalvė gyvatė (medis, inkrustuotas turkiu ir emaliu, 1325–1521, Britų muziejus Londone)
1908